Pakalbėkime apie atgailą.
Tai galima pavadinti „tobulumu“, kai pamatai, kad viskas yra apspręsta iš anksto.
Tai reiškia, kad visos sielos jau randasi tobulume bei amžinybėje,
ir visas apribojimas tik dėl gėdos už „nepelnytą duoną“.
Iš tikro siela „apsivelka“ netobulu kūnu ir tik Toros pagalba grįžta į tą būseną,
kuri buvo prieš apribojimą.
Ir tada siela nusipelno atlygio už visą tą „baisų“ kelią, kurį praėjo,
o atlygio esmė – pilnas „susiliejimas“ su Kūrėju.
Taip pat tada siela „išsivaduoja“ nuo gėdos už „nepelnytą duoną“,
o „gavimas“ tampa „sąlygojimu“,
nes tuo įvyksta savybių su Kūrėju „sutapimas“ ir „susiliejimas“.
Ir tada galima suprasti, kad „kritimas” dėl tolesnio„ pakilimo”,
pats skaitosi „pakilimu”, o ne „kritimu”.
Iš tikro pats „kritimas” yra „pakilimas”, nes maldos raidės pačios prisipildo „šviesos”,
ir jei malda bus trumpa, sutrumpės ir sumažės „šviesa”, nes truks raidžių.
Todėl išminčiai sako:
„Jei ne Izraelio nuodėmės, jiems nebūtų duota daugiau, o tik penkios Toros knygos ir Jehošuos knyga”.
Tai panašu į turtuolį, turėjusį jauną sūnų.
Vieną kartą turtuoliui reikėjo išvykti į tolimą kelionę ilgam laikui.
Turtuolis pabijojo, kad sūnus, veikiamas blogos įtakos, neiššvaistytų pinigų.
Pagalvojo ir pavertė savo turtą auksu ir brangakmeniais.
Taip pat turtuolis iškasė žemėje gilų rūsį,
padėjo ten visus turtus ir uždarė ten sūnų.
Tada turtuolis prisakė savo sargams saugoti sūnų,
kad jis neišeitų iš rūsio, kol jam sueis dvidešimt metų.
Kiekvieną dieną nuleisdavo sūnui į rūsį truputį valgyt ir gerti,
ir jokiu būdu neleisdavo jam pasišviesti.
Taip pat ir visi plyšiai buvo uždaryti,
kad nepraleistų šviesos.
Sargybiniai iškeldavo sūnų vienai valandai pasivaikščioti,
tačiau su ypatinga apsauga, kad nepabėgtų …
Suprantama, kad sūnaus skausmui nebuvo ribų, laisvės valandomis aplink matant laisvus ir linksmus žmones, tada kai jis – uždarytas į kalėjimą.
Ir sūnui buvo skaudžiausia, kad jo tėvas sąlygojo jam šį skausmą,
nes jis manė, kad jo tėvas yra ypatingai žiaurus.
Tačiau, kai sūnui sukako dvidešimt metų, tėvo įsaku, nuleido jam vieną žvakę.
Jaunuolis užsidegė žvakę ir pradėjo žvalgytis aplinkui.
Staiga aplink mato turtus, deramus karaliui.
Tada sūnus suprato, kad jo tėvas yra be galo gailestingas ir išmintingas,
ir viskas buvo daroma jo naudai.
Ir dar – dabar sargai leis jam laisvai išeiti iš rūsio!
Išėjo.
Dabar jis pats turtingiausias žmogus visoje žemėje…
Iš tikro sūnus suprato, kad iš tikro čia neatsitiko nieko naujo,
t.y. viskas buvo nuspręsta iš anksto.
Tai reiškia, kad jis visas dienas buvo turtingas,
tik jautėsi vargšas ir nuskriaustas,
bei nuleistas į „pragaro” požemius visas dienas.
Ir dabar per vieną akimirką tapo pasakiškai turtingas,
bei pakilo „iš gelmių į aukštą kalną”.
Kaip turime suprasti šią pasakėčią?
Iš tikro „tyčiniai nusikaltimai” tai gilus požemis ir griežta apsauga,
iš kurios nepabėgsi…
Juk aišku, kad „požemis” ir „griežta apsauga” iš tikro tai tik Tėvo gerumas ir gailestingumas sūnui.
Juk, jei viso šito nebūtų, sūnus nebūtų toks turtingas, kaip Tėvas.
Tačiau gyvenime nelaimės ir tyčiniai nusikaltimai viskas tikra,
ir kai tai įvyksta, negalima pasakyti, kad tai klaida ar spektaklis.
Iš tikro prieš tai, kai žmogus tampa „turtingas”,
jis turi pats viską pajausti pilnai.
Tačiau, kai tampa „turtingas”, mato, kad viskas yra tik Tėvo gailestingumas,
ir jokiu būdu ne žiaurumas חס ושלום neduok dieve.
Taip pat reikia suprasti, kad visas meilės ryšys tarp Tėvo ir mylimo sūnaus priklauso nuo to,
kiek sūnus įvertina Tėvo gailestingumą, būdamas „požemyje” su griežta „apsauga”.
Tik tada ir tik taip, sūnus gali pamatyti dideles Tėvo pastangas,
bei gilią išmintį Jo elgesyje su sūnumi.