Taip pat, žiūrint į supančią gamtą, mums yra aišku,
kad kiekvienoje gamtos dalyje iš keturių gamtos lygių:
negyvos, augalinės, gyvulinės ir kalbančios mes randame tikslingą valdymą.
Kaip atskirame individe (gamtos dalyje), taip ir bendrai visame lygyje,
t.y. mes matome lėtą „augimą“ pagal vystymosi dėsnį: „priežastis – pasekmė“.
Juk medžio vaisius tik prinokęs,
t.y. vystymo pabaigoje tampa gražiu ir saldžiu gomuriui.
Tačiau paklauskime botanikų:
kiek skirtingų būsenų praeina šis vaisius nuo užsimezgimo iki galutinio sunokimo?
Ir ankstesnės vaisiaus būsenos ne tik neatspindi galutinės paskirties – gražaus ir saldaus vaisiaus, bet netgi yra priešingos galutiniam tikslui.
Tai reiškia, kad kuo vaisius yra saldesnis ir gražesnis sunokimo pabaigoje,
tuo ankstesnėse būsenose jis būna rūgštesnis, kartesnis ir visiškai neišvaizdus.
Lygiai tą patį matome „kalbančioje“ gamtos dalyje.
Iš tikro, jei paimsime gyvulį, jo protinis išsivystymas yra ribotas vystymosi gale,
tačiau šis „intelekto“ skirtumas nesijaučia vystymosi metu.
Skirtingai yra žmogus, kurio intelektas vystymosi pabaigoje yra didelis,
tačiau augimo metu žmogus yra visiškai „neprotingas“ ir pažeidžiamas.
Todėl, vienos dienos veršiuką jau galime pavadinti jaučiu“,
t.y. jis jau gali pastovėti ant kojų ir vaikščioti,
ir taip pat turi nuovoką (instinktą),
kaip apsisaugoti nuo aplinkinių pavojų.
Tačiau vienos dienos žmogaus mažylis yra visiškai bejėgis.
Ir jei kas nors, nepažįstantis mūsų pasaulio, pažiūrėtų į šiuos du vienos dienos individus,
tai pasakytų, kad iš žmogaus neišaugs nieko ypatingo, o iš veršio išaugs „didvyris“...
Iš tikro matome, kad Kūrėjo valdymas sukurtai realybei yra „tikslingas valdymas“,
visai neatsižvelgiant į tarpines „augimo“ stadijas.
Dargi atvirkščiai, vystymosi keliai gali mus labai suklaidinti ir nukreipti mūsų akis nuo galutinio tikslo suvokimo, nes galutinis tikslas yra priešingas „augimo“ būsenoms.
Ir todėl mes sakome:
„Išmintingas yra tas, kuris turi patyrimą“,
t.y. pas tokį žmogų yra galimybė pamatyti visus vystymosi etapus,
iki galutinio tobulumo.
Todėl toks žmogus gali mąstyti „blaiviai“ ir nesibaiminti matydamas „sugadintas“ būsenas,
kurias praeina kūrinija, bei tikėti galutiniu tobulumu ir grožiu.
Iš tikro išaiškinome Kūrėjo valdymo kelius mūsų pasaulyje,
kurie yra „tikslingo valdymo“ išraiška.
Tačiau gerumo savybė neatsiskleidžia „augimo“ stadijose,
o tik kūrinijai atėjus į savo galutinę „sunokusią“ būseną.
Ir kaip jau sakėme, kad viskas yra atvirkščiai,
t.y. vystymosi stadijose kūrinija apsivelka „sugadintomis“ ir netinkamomis būsenomis.
Todėl matome, kad Kūrėjas visada sąlygoja kūrinijai vien tik gerumą.
Ir šis gerumas mūsų gali būti suvokiamas, tik kaip „tikslingas valdymas“.