kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אל תתן את פיך לחטיא את בשרך, ואל תאמר לפני המלאך כי שגגה היא. למה יקצוף האלהים על קולך וחבל את מעשה ידך. קהלת ה' – ה Neduok savo burnai įvesti į nuodėmę savo kūno, ir nesakyk prieš angelą, kad tai klaida. Kodėl Kūrėjas turi supykti dėl tavo kalbų ir sugadinti tavo rankų darbą. (Kohelet 5 – 5)

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

 
 
 

Uždaryti užduotį




Mūsų mokytojo malda    תפילתו של רבינו

 

Paprastai mūsų mokytojas Baal aSulamas meldėsi vienas, atskirai nuo savo mokinių, kambaryje, esančiame šalia Beit aMidrašo (Mokymo namų).

Jo sūnus rabi Baruch Šalom pasakė, jog tuomet, kai Baal aSulamas melsdavosi vienas, jo malda būdavo labai trumpa.


„Slichot“ („atleidimo prašymo“ maldą), pavyzdžiui, sakydavo ne ilgiau, kaip ketvirtį valandos.  

Paaiškinimas: paprastas žmogus maldoje turi stengtis nukreipti savo širdį ir norą į Kūrėją, ir tai yra žmogaus darbas.  

Tačiau mūsų mokytojui, kuris buvo nuolatiniame ir nenutrūkstamame susijungime su Kūrėju, tam skirti laiko nereikėjo.


Ir tai panašu į žmogų, kuris turi susitikti su karaliumi: jis ypatingai ruošiasi šiam susitikimui, planuoja, ką kalbėti ir ko nekalbėti.

Kai tuo tarpu žmogui, kuris yra karaliaus akivaizdoje ir pastoviai mato karaliaus veidą, viso šio pasiruošimo nereikia.

Savaime suprantama, „paprastiems“ žmonėms kaip mes, negalima imti pavyzdžio iš tokių išminčių, kaip Baal aSulamas – mums svarbiausia yra tiesiog vykdyti Toros priedermes.


Ir  čia reikia būti labai atsargiems, nes dirbantys Kūrėjo darbą turi polinkį mėgdžioti šiuos didžiuosius „Kūrėjo žmones“, kaip beždžionė mėgdžioja žmogų.

Tačiau jei žmogus nėra pasiekęs tų pakopų, tada tam nėra jokio pateisinimo ir tai tik „blogio instinkto“ patarimai.

Ir apskritai reikėtų perspėti dėl reiškinio, paplitusio užsiimančių vidine Tora tarpe – kad, neduok dieve, neužsiimtų tik išorine Toros ir priedermių dalimi.


Ar tai būtų intencijos ir vidinio pajautimo iškėlimas virš veiksmo, ar „nuolankumas“ ir perdėta savikritika, atvedanti prie teisingos Toros krypties praradimo. 

Turime aiškiai perspėti dėl šito tai nebuvo mūsų mokytojo Baal aSulamo ir jo sūnaus rabi Barucho Šalomo kelias.

Ir tai nėra šventumo supratimas.

Ir kaip vien tik „sausas“ veiksmų atlikimas be jų vidinio supratimo yra nepakankamas, kaip kūnas be sielos, taip vien tik vidinės dalies akcentavimas be išorinio veiksmo atlikimo taip pat yra nepilnas, kaip siela be kūno, kuri tada neturi galimybės ateiti prie tobulumo.


Mes turime abiem rankom laikytis ravo Barucho Ašlago nurodymų ir vykdyti visas priedermes: tiek  „lengvas“, tiek ir „sunkias“, ir nenukrypti nuo tiesios Izraelio išminčių linijos.

Kiekvieną dieną Baal aSulamo mokiniai matė ypatingą savo mokytojo šventumą kad jo „galva siekė dangų“, t.y. jis buvo aukštutiniuose pasauliuose.

Tačiau tuo pačiu „jo kojos buvo ant žemės“, tai yra Baal aSulamas taip pat griežtai laikėsi visų Toros veiksmo priedermių.

Šabato vakarą ir tam tikrų švenčių metu mūsų mokytojas meldėsi kartu su savo mokiniais ir chasidais.  

Pasakojo rabi Pinchasas Brandvainas:

„Pamenu, jog Baal aSulamas labai ilgai melsdavosi Šabato vakaro „Amida“ maldą.


Jis stovėdavo absoliučiame susijungime su Kūrėju ir melsdamasis lygtai kėlė save vis aukštyn ir aukštyn.

Maldą „Šma Israel“ taip pat sakydavo begaliniame susiliejime, žodis po žodžio, lėtai lėtai, ir tardamas žodžius vaikščiodavo iš vienos pusės į kitą, nuo vienos Beit aMidrašo (Mokymo namų) sienos prie kitos.