kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • והמשכלים יזהרו כזהר הרקיע ומצדיקי הרבים ככוכבים לעולם ועד. דניאל יב' – ג'. זוהר, נשא, רעיא מהימנא, הסוטה Ir protingi švytės, kaip (זוהר Zohar) švytėjimas dangaus skliaute, o pateisinantys daugumą, per amžius. (Danielis 12 – 3)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Avrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מורדכי גוטליב

 
 
 

Uždaryti užduotį




Šavuot      שבועות

 

Per Šavuot šventę Mokymo namai buvo puošiami žalumynais ir medžiais, taip, kad viskas skendėjo žalumoje.

Ravas Baruchas rengdavo šventines vaišes, kurios trukdavo iki pirmos valandos nakties.

O tada sėsdavo mokytis Zoharo straipsnio „Nuotakos naktis“, kuriame aprašyti rabi Šimono ir jo mokinių ištaisymai Šavuot naktį.


Taip mokėsi maždaug iki pusės trijų nakties.

Paskui jis eidavo į savo butą, o likusieji mokiniai išsiskirstydavo: dalis jų tęsdavo mokymą iki pat aušros, kiti eidavo pailsėti ir grįždavo šeštą ryto.


Po rytinės maldos darydavo „Kidušą“, kurio metu valgydavo pienišką maistą.

Tuo metu ravas Baruchas kalbėdavo apie Šavuot šventę iš darbo Kūrėjui aspekto.

Po vidurdienio vėl susirinkdavo, ir keletą valandų sėdėdavo dainuodami, grodami ir klausydami ravo Barucho pasakojimų apie susijungimą su Kūrėju ir tikėjimą.

 


Iš ravo Barucho pokalbių apie vidinius Šavuot šventės aspektus  
תמצית דברי כבוד קדושתו משיחותיו בשבועות



Parašyta:

„Ir nusileido Kūrėjas ant Sinajaus kalno, ant kalno viršūnės (Šmot 19:20)“.

Reikia suprasti, kas yra kalno viršūnė dvasingume. Ir kaip suprasti, jog Kūrėjas „nusileido“?

Atsakymas: yra žinoma, jog dvasinis dalykas yra vadinamas pagal jo veikimą.

Kaip parašyta Šoftim knygoje (13:17-18):

„Pasakė Manoachas Kūrėjo angelui: koks tavo vardas?

Kūrėjo angelas atsakė jam: kodėl klausi, koks mano vardas? Jis nuostabus“.

Vardas nustatomas pagal veiksmą.

Pavyzdžiui, angelas, kuris „atsakingas“ už gydymą (ivritu „gydyti“ – לרפאות), vadinamas Rafaeliu (רפאל) ir panašiai.

Taip pat ir Kūrėjas, tuo metu, kai siunčia gydymą žmogui, vadinasi „Kūrėjas, išgydantis ligonius“.

Kūrėjas turi atverti žmogui jo blogą prigimtį, ir tai vadinasi, jog Kūrėjas atveria žmogui, kokioje „kritimo būsenoje“ žmogus gimė.

Kaip parašyta (Berešit 8:21):

„Nes žmogaus širdies polinkis blogas nuo pat vaikystės“, t.y. nuo tos dienos, kai gimė, todėl Kūrėjas vadinamas pagal savo veikimą.

Kaip yra parašyta:

„Ir nusileido Kūrėjas ant Sinajaus kalno“.


Taigi, šiame Toros sakinyje yra du pasakymai:

1) Apie Kūrėją parašyta: „Ir nusileido Kūrėjas ant Sinajaus kalno, ant kalno viršūnės“.

2) Ir apie tautą parašyta: „Ir stovėjo kalno papėdėje“.

Turime suprasti, kas yra kalnas.

Žodis „kalnas“ (ivritu – הר),  yra tos pačios kilmės kaip ir „apmąstymai“ (הרהורים), tai yra žmogaus protas.

Ir tai, kas yra galvoje (prote) potenciale, gali paskui tapti veiksmu, realizacija.


Pagal tai galima paaiškinti:

„Ir nusileido Kūrėjas ant Sinajaus kalno, ant kalno viršūnės. „Kalno viršūnė – tai žmogaus mintys ir protas.

Tai reiškia, jog Kūrėjas duoda visai tautai žinoti, kad „žmogaus širdies polinkis blogas nuo pat vaikystės“.

Ir kai Kūrėjas duoda tai sužinoti potencialiai, t.y. „kalno viršūnėje“, tada tai, kas buvo potenciale, tampa veiksmu.

Todėl tauta ateina prie realaus to dalyko pajautimo, tada visiems iškyla Toros poreikis, kaip parašyta (Talmudas, Kidušin):

„Sukūriau blogio instinktą, sukūriau jam vaistą (prieskonį) – Torą“.

Tad jie buvo priversti priimti Torą, be jokio pasirinkimo, nes matė, jog jei priims Torą, jų laukia gerumas ir malonumas, jei ne – „čia bus jų kapo vieta“.

Pagal tai galima paaiškinti pasakymą:

„Ir nusileido Kūrėjas ant kalno viršūnės“.

Tai reiškia, jog po to, kai Kūrėjas davė jiems sužinoti „ant kalno“, t.y. jų mintyse ir prote, kad žmogaus prigimtis yra bloga – iš karto tai buvo realizuota veiksmu.

Apie tai parašyta:

„Ir atsistojo kalno papėdėje“, t.y. jiems ėmė veikti tas kritimas (žemumas), kuris buvo „ant kalno“.


Dar yra pasakyta:

„Pakabino Kūrėjas virš jų kalną, kaip skardį ir pasakė: jei jūs priimsite Torą gerai, jei ne, čia bus jūsų kapas“ (Talmudas, Šabatas 88 – 1).

Tai reiškia, kad tas kritimas ir tas žinojimas, kuriuos gavo ant kalno, tai yra, mintyse, ėmė veikti juose taip, kad jie būtų priversti priimti Torą.

Iš tikro kalnas, t.y. kritimas, sąlygojo jiems poreikį priimti Torą – tam, kad jie galėtų nugalėtų jų širdyje esantį blogį”.

(Iš ravo Barucho straipsnių, 1987 metai, 18 straipsnis).


Per Šavuot šventę 1991 metais ravas Baruchas taip pasakė:

„Ir kalną apgaubė tirštas (sunkus) debesis“ (Šmot 19:16).

Kalnas („har“ – הר) – tai abejonės, „apmąstymai“ („hirhurim“ – הרהורים), mintys.

„Debesis“ (ענן) – tai paslėpimas, tamsa.


Tai reiškia, kad Izraelis sutiko priimti Torą, nežiūrint į tai, kad jų mintys buvo „paslėpimo“ ir „užtemimo“ būsenoje.

Esmė tame, kad žmogus turi priimti Torą „prievarta“, būtent tuo metu, kai jis yra paslėpimo būsenoje, ir nelaukti, kol „kūnas“ (egoizmas) sutiks priimti Torą“.


„Šlovinkite Kūrėją visos tautos, aukštinkite Jį visos nacijos, nes didis Jo gerumas mums ir Kūrėjo tiesa amžina“ (iš Halelio maldos, Psalmės 117:1-2).

Klausia ravas Baruchas:

„Kodėl pasaulio tautos turi šlovinti Kūrėją, jei Jo gerumas yra tik Izraelio tautai?

Ir paaiškina:

„Kiekvienas žmogus – tai mažas pasaulis, kuris yra sudarytas iš „70 pasaulio tautų“ ir iš Izraelio aspekto.

„Pasaulio tautų“ aspektas žmoguje paprastai pyksta ir reiškia nepasitenkinimą, dėl to, kad yra Izraelio verčiamas vykdyti Torą ir priedermes.

„Pasaulio tautos“ gauna malonumą iš materialių dalykų, o dirbti „vardan Dangaus“ (darbas Kūrėjui) joms atrodo be galo atstumiantis ir niekingas dalykas.

Ir jei jau vis tik turi dirbti, tuomet kelia pretenzijas ir klausia:

„Kodėl dvasiniame darbe nejaučiame malonumo, t.y. kodėl Toroje esantis malonumas nėra atvertas, bet turime dirbti „paslėpime“?!

Tačiau švenčių metu, kai yra sužadinimo iš viršaus” laikas, Kūrėjas sąlygoja kūriniams gerumą (chesed”), ir žmogus ateina prie meilės Kūrėjui, o jo nusikaltimai („tyčinės nuodėmės”) virsta nuopelnais.


Visas jo „kūnas” tada mėgaujasi Kūrėjo gerumo („chesed”) savybe.

Ir netgi žmoguje esantis „pasaulio tautų” aspektas jaučia šį gerumą ir malonumą, bei pamato, jog kūrimo tikslas yra tiesa. 

Todėl pasaulio tautos” šlovina Kūrėją, nes jų pasipriešinimas Kūrėjo darbui yra „palaužtas“ to gerumo ir malonumo, kurį dabar jaučia.