• Ir pasiuntė (Balakas) pasiuntinius pas Bilamą ben Beorą į Petorą..., kad pašaukti jį, sakydamas: Štai tauta išėjo iš Egipto ir „uždengė“ visą žemės paviršių, ir ji įsikūrė priešais mane. Ir dabar, ateik, prakeik man šią tautą, nes ji stipresnė už mane, gal tada aš pajėgsiu sumušti ją ir išvarysiu iš žemės, nes aš žinau, ką tu palaimini, tas būna palaimintas, o ką prakeiti, tas būna prakeiktas. (Bemidbar 22 – 5, 6)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                 61.

Ir todėl žmogus dar kol kas negali vadintis „absoliutus teisuolis”.
Tai reiškia, kad žmogus, nusipelnęs Kūrėjo veido atvėrimo,
t.y. absoliutaus Kūrėjo gerumo, kas tinka Kūrėjo vardui, vadinasi „teisuolis”,
nes pateisina Kūrėjo valdymą ir mato, bei supranta šio valdymo tikrą esmę.

Iš tikro žmogus jau suvokė, kad Kūrėjas elgiasi su kūriniais tik su absoliučiu gerumu ir tobulumu, tai reiškia daro gerumą ir blogiems ir geriems.
Ir todėl žmogus, nusipelnęs Kūrėjo veido atvėrimo,
nuo dabar ir toliau yra vertas vadintis „teisuoliu”.
Tai reiškia, kad žmogus visiškai ištaisė „paslėpimą paslėpime“,
tačiau jam dar liko neištaisytas „paprastas paslėpimas “.

Tai reiškia, kad žmogus dar neištaisė to laiko (praeities),
kol nusipelnė „tšuva (atgailos, sugrįžimo)“.
Ir iki tada (praeityje), žmogus negali vadintis „teisuolis”,
nes jam tuo laikotarpiu liko „Kūrėjo veido” paslėpimas, kaip ir anksčiau.

Todėl žmogus vadinasi „teisuolis”, tačiau nevisiškas,
nes žmogui dar reikia ištaisyti savo praeitį.