Tačiau kūnas priešinasi šiam „darbui“,
ir tada ateina eilė „pastangom“.
Tai reiškia, kad žmogus turi pergalėti kūną visomis priemonėmis ir gudrybėmis.
Kaip pasakė išminčiai:
„Kariauk (su kūnu) visomis gudrybėmis“.
Tai yra todėl, kad kūnas jokiu būdu nenori atsisakyti savo egoizmo,
t.y. poilsio, savo naudos ir pan...
Todėl žmogui, po didelio pastangų kiekio tampa aišku,
kad tik vienas Kūrėjas gali jam padėti.
Iš tikro pats žmogus yra bejėgis šioje kovoje su savo egoizmu.
Tada, ir tik tada, ateina laikas tikrai „maldai“.
Tada malda yra iš pačių širdies gelmių, nes žmogui yra aišku visiškai,
kad tik vienas Kūrėjas gali jam padėti.
Tačiau net ir po to, kai žmogui tampa aišku,
kad tik malda Kūrėjui gali padėti, vėl ateina kūnas ir klausia:
„Tu juk žinai, kad kiek kartų meldeisi Kūrėjui ir viskas veltui,
t,y, negavai jokio atsakymo į maldą“.
Tada ir vėl ateina eilė „pastangoms“ ir „tikėjimui“,
t.y. žmogus turi tikėti, kad „Kūrėjas girdi kiekvieną maldą“...
Ir nesvarbu ar žmogus yra vertas,
t.y. ar turi gerų savybių (midot), ar atvirkščiai – nevertas.
Žmogus turi prisiversti save melstis ir tikėti,
nes iš tikro „neatstumtas nuo Jo ir atstumtasis“.
Išeina, kad nors šie trys dalykai turi eiti vienas po kito,
bet iš tikro jie yra įjungti vienas į kitą,
ir papildo, padeda vienas kitam.
Tačiau svarbiausias dalykas yra „tikėjimas“.
Su „tikėjimu“ reikia daryti visus kitus veiksmus,
nes tikėjimas yra visko pagrindas.
Todėl šviesa, kuri atsiveria žmogui,
vadinama tikėjimo šviesa, kaip parašyta:
„Ir patikėjo Kūrėju ir Moše, Jo tarnu“ (Šmot 14 – 31).