(Atsakymas mokiniui)
Dėl to, ką tu užsiminei man paskutiniame laiške,
kad aš slepiu savo veidą nuo tavęs ir atrodau tau kaip priešas.
Tai panašu į žmogų, kuris girdi, keikiant draugą, tyli,
ir nepadeda draugui sunkumuose, bei neatjaučia jo skausmo.
Iš tikro pasakysiu, kad čia tu teisus – aš nejaučiu tų skausmų,
kuriuos tu jauti.
Dar daugiau, aš džiaugiuosi tais „defektais“,
kurie atsivėrė ir atsiveria pas tave.
Ir labiausiai pergyvenu dėl tų „trūkumų“,
kurie dar neatsivėrė ir turi atsiverti tik ateityje.
Tai reiškia, kad paslėptam „defektui“ nėra vilties būti pastebėtam,
ir didžiausia pagalba iš Dangaus jo atsivėrimas.
Yra taisyklė: negalima duoti to, ko neturi.
Iš tikro, jei trūkumas atsivėrė dabar, be jokios abejonės,
jis buvo tavyje jau nuo pat pradžių, tik buvo „užsimaskavęs“.
Todėl aš labai džiaugiuosi, kad jis išlindo iš savo „skylės“.
Ir kai atkreipsi tai į dėmesį, jis iškart pavirs „kaulų krūva“.
Tuo aš neabejoju nei akimirką, nes aš žinau tiksliai,
kad „mūsų yra žymiai daugiau negu jų“.
Tačiau sėdint, nuleidus rankas, ilgėja laikas,
ir tie niekingi „kenkėjai“ lindi pasislėpę savo „buveinėse“,
kad net neįmanoma sužinoti, kur yra jų buvimo „vieta“.
Apie tai pasakė išminčius:
„Kvailys sėdi, susidėjęs rankas, ir valgo save“.
Tai reiškia, kad „Moše nuleido rankas“,
t. y. susilpnėjo tikėjimas.
Tačiau kai Moše vėl pakels savo „tikėjimo rankas“,
iškart atsivers tai, kas turi atsiverti.
Ir tada iškart pradeda laimėti Izraelis – „su stipria ranka ir didele baime“.
Tai aspektas:
„Viską, ką turi daryti, daryk iš visų jėgų“, ir kai prisipildys taurė – „nusidėjėliai žlugs“.
Ir su nusidėjėlių žlugimu, į pasaulį ateina džiaugsmas ir šviesa.
Pažiūrėsi į tą vietą kur buvo „nusidėjėliai“,
t. y. visi tavo „defektai“ ir „problemos“, ir „nieko neberasi...