• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

שערי קדושה חלק ג שער ה  

Šventumo vartai Trečia dalis. Penktieji vartai

ravas Chaimas Vitalis רב חיים ויטאל

Apie pranašystės lygį (kokybę)

2.

Paskui reikia pilnai „nuvilkti“ sielą nuo „materialumo“,
esančio kokiame nors pasaulyje,
ir tik tada galima pilnai „susijungti“ su aukštutine „šaknimi“.
Tačiau, kaip parašyta daugelyje knygų,
šis sielos „nusivilkimas“ iš kūno nėra toks,
kaip siela „palieka“ kūną ir „išeina“,
palikdama kūną, miego metu.

Jeigu būtų taip, tai tai jau būtų ne pranašystė,
o sapnas kaip visi sapnai.
Tačiau, kai „šventa dvasia“ nusileidžia ant žmogaus,
jis tuo metu viską aiškiai mato ir suvokia,
t.y. siela yra žmogaus kūne.
Tada yra visiškai pašalinamos visos pašalinės mintys,
o vaizduotė, kuri yra iš pagrindinės „gyvulinės“ sielos,
yra „sustabdoma“ visiškai.

Tai reiškia, kad žmogus negali nei įsivaizduoti,
nei galvoti, nei mąstyti apie jokį dalyką iš mūsų pasaulio.
Kaip lyg siela „išeina“ iš kūno ir kyla į dvasinius pasaulius, į savo „šaknį“,
t.y. siela kyla „pasaulis“ po „pasaulio“,
kol pasiekia savo aukštutinį „šaltinį“.

Ir ten siela gauna šviesą iš dešimties savo sfirot „šaknies“,
prie kurios siela yra „prisitvirtinusi“.
Iš tikro lygiai tuo pačiu „keliu“, kuriuo siela „pakilo“,
ji paskui „grįžta“ atgal į „protingą sielą“,
esančią yra kūne.
Ir tuo visuose pasauliuose yra „padidinamas“ šviesos ir džiaugsmo kiekis.