kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום

שערי קדושה חלק ב שער ד  

Šventumo vartai Antra dalis. Ketvirtieji vartai

ravas Chaimas Vitalis רב חיים ויטאל

 
 
 

Uždaryti užduotį



Apie bausmę už blogas savybes (midot) ir užmokestį už geras

1.


Išdidumas (puikybė) – tai, daugelio prasižengimų šaknis (priežastis).
Tai galioja kaip tarp žmogaus ir žmogaus,
taip ir tarp žmogaus ir Kūrėjo.
Iš tikro tai sąlygoja nekęsti artimo ir kenkti jam,
bei kalbėti blogus dalykus (lašon hara).
Ir kas liečia tarp žmogaus ir Kūrėjo, tai parašyta:
„Ir prisipildys didybės širdis ir užmirši Kūrėją“ (Dvarim 8 – 14).


Apie tai pasakė mūsų mokytojai:
„Šiurkščios širdies žmogus vadinamas šlykščiu,
nes parašyta „Kūrėjas šlykštisi visais, apimtais didybės“ (Mišlei 16 – 5)“ (Talmudas, Sota).
Todėl reikia „iškirsti” puikybę, kaip stabmeldžių giraitę,
nes tai vertinama, kaip stabmeldystė ir Kūrėjo neigimas.


Žmogus, apimtas didybės, lygtai prasižengia visomis nuodėmėmis,
lygtai stato stabmeldžių pakylą.
Ir net, jei toks žmogus trokšta Kūrėjo, kaip mūsų tėvas Abrahamas,
vis jis tiek neišsigelbės nuo gehinomo (pragaro) teismo.
Be to, bus pašalintas iš mūsų pasaulio anksčiau laiko (mirs ne savo mirtimi)...


Iš tikro viskas, ką stengiasi žmogus, darydamas priedermes,
dėl Kūrėjo ir Jo Šchinos, viskas yra principu „dydis prieš dydį”.
Tai reiškia, kad ir Kūrėjas taip pat stengsis padaryti gerumą dėl tokio žmogaus ir jo šeimos šiame pasaulyje.
Tačiau išdidus ir šiurkščios širdies žmogus bus nubaustas ir šiame pasaulyje,
ir pasaulyje, kuris ateis.


Iš tikro toks žmogus lygtai išstumia Šchiną iš pasaulio,
t.y. Šchina dingsta iš pasaulio ir sako:
„Mes abu su tokiu žmogumi negalime kartu gyventi viename pasaulyje“.
Toks žmogus maištauja prieš „Dangaus karalystę” ir žemina Karalių Karaliaus garbę.


Kaip pasakyta: „Aš, Kūrėjas, apsisiaučiu didybe“ (Tehilim 33 – 1).
Ir iš tikro, kuo gi žmogui didžiuotis, nes jis išėjo iš „dvokiančio lašo” ir gyvena „purviną gyvenimą”... ir galiausiai kūnas nueis pas kapo kirmėles ir į kapo „kauburėlį”,
o siela į nueis gehinomą?