• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Gyvenimas didžių išminčių ir mokytojų iš Kalušino, Prusovo ir Belzo „šešėlyje“

Rabi Baruch Šalom Ašlag pasakojo, kad  tikrus savo mokinius admor iš Prusovo stengėsi atstumti nuo savęs.

Nevengdavo progos sumenkinti juos, nelepino ir „neglostė“ jų.

Kuo mokinys buvo artimesnis, tuo labiau jį atstumdavo.

Ir kai „tiš“ metu („tiš“ idiš kalboje reiškia „stalas“ - tai šventinės chasidų vaišės) dalindavo maistą, pastoviai praleisdavo Baal aSulamą, sakydamas: „Tau neduosiu!“.  

Tokio elgesio paaiškinimas yra tai, kad dauguma žmonių trokšta garbės, jie įsivaizduoja, kad „dirba Kūrėjo darbą“, tačiau iš tikrųjų nėra pasiruošę paskirti gyvenimą visiškam savęs atsisakymui.

Todėl su tokiais žmonėmis admor iš Prusovo elgėsi maloniai ir pagarbiai, nes būtent to jie ir norėjo.

Tačiau žmonės, kurie troško ateiti prie Kūrėjo artumo ir kurie buvo pasiryžę atiduoti sielas dėl to - jie nereikalavo garbės ir nuolaidžiavimo.

Netgi atvirkščiai - vengė to, nes žinojo, jog garbė ir meilikavimas tik nutolina juos nuo Kūrėjo.

Todėl atstumdamas savo mokinius, admor iš Prusovo norėjo juos išbandyti ir pažiūrėti, ar jie pasiliks, ar įsižeis ir pabėgs. 

Mūsų mokytojas Baal aSulamas kartu su admor iš Prusovo („admor“ - „mūsų mokytojas ir mūsų rabi“) vykdavo pas admor Isacharą Dov iš Belzo.

Kartą pasakė, kad admor iš Belzo siela yra iš Acilut pasaulio (tai yra aukščiausias dvasinis pasaulis).

Per tuos metus rabi Ašlagas padarė ypač didelį progresą Kūrėjo darbe ir pakilo į labai aukštas dvasines pakopas.

Visa tai pasiekė dėka milžiniško savęs anuliavimo prieš admor iš Prusovo ir admor iš Belzo.

1906 m. 7 švato mėnesio dieną jam gimė pirmagimis sūnus rabi Baruch Šalom.

Kai šis ūgtelėjo, pasiimdavo jį su savimi į visas keliones pas admor iš Prusovo ir admor iš Belzo.

Ten jis nuo pat mažens gavo teisingą mokymą.

Pasakojo mūsų mokytojas rabi Baruch Šalom:

Kai mano tėvui buvo 18 metų, jo mokytojas admor iš Prusovo pasikvietė jį sutikti Šabatą pas admor iš Belzo.

Šabato vakarą, kai admor iš Belzo jau ruošėsi pradėti Kidušą, staiga pasirodė, jog trūksta vieno iš vaikų.

Namiškiai puolė jo ieškoti, ir kai surado jį lauke, atvedė prie Šabato stalo.

Admor iš Belzo griežtai išbarė vaiką už tai, ir vis dar tebepykdamas, pakėlė taurę vyno ir pradėjo Kidušą.

Po Šabato vaišių admor iš Prusovo paklausė Baal aSulamo, kokia jo nuomonė apie admor iš Belzo Kidušą.

Baal aSulamas apstulbęs atsakė:

„Kaip galima daryti Šabato Kidušą be nusiteikimo ir pasiruošimo po tokio įvykio?“

Admor iš Prusovo atsakė jam:

„Admor iš Belzo yra tokio aukšto dvasinio lygio, kad niekas negali atitraukti jo nuo susijungimo su Kūrėju.

Ir tai buvo tik mažas jo visiško susiliejimo su Kūrėju pavyzdys.

Iš tiesų, net ir tada, kai nutikdavo kur kas rimtesni ir didesni įvykiai, admor iš Belzo nei per plauką neatsitraukdavo nuo susijungimo su Kūrėju“.

Ir pridūrė rabi Baruch Šalom:

„Iš tikrųjų tą patį matėme ir pas mano tėvą ir mokytoją Baal aSulamą - jam nereikėjo jokio specialaus pasiruošimo mokymuisi ar maldai. Argi žmogui reikia pasiruošimo, kad kvėpuotų..?“

Taip pat ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo, ką girdėjo iš rabi Davido Mincbergo:

„Vieną Šabato vakarą rabi Davidas pasiliko pas Baal aSulamą ir po Kabalat Šabat (specialūs himnai Šabato sutikimui), kai Baal aSulamas pasiruošė daryti Kidušą, rabi Davidas pakilo namo.

Kai jis nusileido laiptais žemyn, sutiko baisiai pasipiktinusį vieno iš rabi mokinių tėvą.

Jis šaukė ant mokytojo, kad traukia jo brangiausią sūnų į „iškreiptą“ vidinės Toros ir kabalos kelią.

Rabi Davidas sugrįžo į Baal aSulamo namus, norėdamas apginti mokytojo garbę.

Tačiau jis pamatė, kad to visai nereikia, nes mokytojas pats atsakė tam žmogui ir netgi dvigubai stipriau.

Ir iškart po to pradėjo Kidušą.

Iš tiesų, tada kiekvienas matė ir jautė, kad jis buvo visiškame susiliejime su Kūrėju, ir nebuvo dalyko, kuris atskirtų jį nuo šio susijungimo“.