• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Baal aSulamo šeima (2)

Sekanti istorija, kurią papasakojo Baal aSulamo sūnus rabi Baruch Šalom Ašlag, byloja apie didelį skurdą, kuris buvo jų namuose:

„Tuo metu per Sukot šventę Varšuvoje niekas nestatydavo savo atskiros Suk‘os (Suka - palapinė, statoma Sukot šventės metu).

Buvo statomos didelės, bendros palapinės, kuriomis kartu naudodavosi visi namo gyventojai. 

Suprantama, palapinėse gyvendavo tik vyrai, o moterys pasilikdavo namuose.

Mano tėvas ir mokytojas Baal aSulamas taip pat gyveno bendroje palapinėje ir mano motina siųsdavo jam maistą per vieną iš vaikų.

Tačiau iš tiesų tai nebuvo ką siųsti.

Bet mano motina nenorėjo, kad visi Suk'oje sužinotų apie jų didelį nepriteklių, todėl dėjo didžiules pastangas, kad per Sukot šventę gautų šiek tiek pinigų, už kuriuos nupirkdavo geriausio maisto ir siųsdavo jį mano tėvui.

Tačiau tėvas, žinodamas tikrąją padėtį, truputį paragaudavo ir per kurį nors iš vaikų viską grąžindavo atgal namo, kad vaikai turėtų, ką valgyti“.  

Pasakojo Baal aSulamo duktė Bat Ševa Raichberd:

„Pas mano tėvą prie Šabato stalo viešpataudavo absoliuti tyla ir baimė.

Mano tėvas ir mokytojas Baal aSulamas sėdėdavo stalo priekyje visas tarsi apimtas ugnies - jame liepsnojo Šabato šventumas.

Jis atrodė tarytum tikras Kūrėjo angelas.

Kur dar galima rasti tokių žmonių šiandien, kurie sėdėtų prie Šabato stalo, jų visiškai nedomintų pats valgymas, ir visa savo esybe būtų susilieję su Kūrėju?

Valgymas jam buvo tik priemonė įvykdyti Kūrėjo priedermes, o pats maistas jam visiškai nerūpėjo.

Kiekvienas vaikas - nuo mažiausio iki didžiausio - žinojo, kad draudžiama yra kalbėti, draudžiama išleisti bent garsą, kad netrukdyti tėvui.

Jau nuo vienerių metų vaikai žinojo, kad per Šabatą privalo laikytis tylos.

Jei vaikas pavėluodavo ir laiku neateidavo į Šabato trapezą - jam vietos prie Šabato stalo nebebūdavo.

Baal aSulamo mokiniai atvykdavo prie jo šventinio stalo ir jis kalbėdavo jiems Toros žodžius, visas degdamas šventumo ugnimi“.