• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Baal aSulamo šeima

1906 metais, būdamas dvidešimties metų, mūsų mokytojas sukūrė šeimą su Rivka Roza Abramovič (Baal aSulamas ir jo žmona buvo trečios eilės pusbroliai).

Mokytojo žmona buvo šešiolikos metų, kai jie susituokė. Ji buvo kilusi iš Prusovo miestelio.

Jinai pagimdė jam vienuolika vaikų.

Pirmagimis - pirmas ir pats svarbiausias visame kame, kas liečia šventumą - buvo mūsų mokytojas rabi Baruch Šalom aLevi.

Trys vaikai mirė dar būdami maži, tačiau apie tai nėra tikslių duomenų.

Kiti septyni vaikai: trys sūnūs - rabi Jakov Ašlag, rabi Šlomo Benjamin Ašlag, rabi Moše Menachem Aron Ašlag, ir keturios dukros - Sara Brodčik, Bat Ševa Raichberd, Debora Vaicman ir Menucha Verdiger.

Baal aSulamo duktė Bat Ševa Raichberd pasakojo:

„Lenkijoje buvo priimta, kad kiekvienas ką tik sukūręs šeimą ješivos mokinys, būtų išlaikomas uošvio, jei pastarasis buvo pasiturintis žmogus.

Iš tikro, uošvis aprūpindavo visus jo poreikius, kad šis galėtų atsidėti vien tik Toros mokymuisi ir dvasiniam darbui be jokių papildomų rūpesčių.

Mano mamos tėvai buvo labai turtingi žmonės, todėl po vestuvių mano tėvas su mano mama gyveno Prusovo miestelyje, išlaikomi mamos tėvų.

Tačiau žento elgesys uošviams atrodė labai keistas ir nepriimtinas: kiekvieną naktį, pirmą valandą po vidurnakčio jis keldavosi dirbti Kūrėjui - skirtingai, nei kiti miestelio gyventojai, kurie keldavosi ryte.

Visą laiką jis buvo pasinėręs į Torą ir į maldą.

Ir be šių dalykų mano tėvui daugiau niekas neegzistavo.

Todėl jie pradėjo rodyti jam priešiškumą ir ėmė nuteikinėti dukrą prieš vyrą.

Mano tėvas ir mama labai kentėjo dėl jų priešiško elgesio ir spaudimo, todėl nusprendė palikti Prusovą ir persikelti į Varšuvą.

Varšuvoje mano tėvas toliau tęsė Toros studijas ir dvasinį darbą.

Kartais jis nuvykdavo pas rabi Meir Šalom Rabinovič, admor iš Kalušin.

Pasilikdavo pas jį trims mėnesiams, kuriuos praleisdavo visiškai pasinėręs į jo mokymą ir po to grįždavo namo.

Praktiškai visą savo gyvenimą mano motina buvo šeimos maitintoja, ji rengė vaikus, rūpinosi visais jų poreikiais ir netgi sugebėjo pasirūpinti jų vedybomis.

Vėliau ji pati užsiėmė mano tėvo knygų pardavimu.

Viską darė viena pati, nes jos tėvai, nors ir buvo turtingi, niekuo jai nepadėjo.

Mano tėvas ir mokytojas niekada neužsiėmė jokiais piniginiais reikalais“.