• Ir pasiuntė (Balakas) pasiuntinius pas Bilamą ben Beorą į Petorą..., kad pašaukti jį, sakydamas: Štai tauta išėjo iš Egipto ir „uždengė“ visą žemės paviršių, ir ji įsikūrė priešais mane. Ir dabar, ateik, prakeik man šią tautą, nes ji stipresnė už mane, gal tada aš pajėgsiu sumušti ją ir išvarysiu iš žemės, nes aš žinau, ką tu palaimini, tas būna palaimintas, o ką prakeiti, tas būna prakeiktas. (Bemidbar 22 – 5, 6)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות מח  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                            48.

Tačiau, kai Kūrėjas elgiasi su kūriniais atvirkščiai, nei paminėta,
t.y. kai žmogus patiria skausmus ir kentėjimus Kūrėjo sukurtame pasaulyje,
tada tai skaitosi, kaip Kūrėjo „nugara“, arba „kita pusė“.
Tai reiškia, kad „Kūrėjo veidas“, t.y. absoliutaus gerumo savybė,
yra nuo žmogaus paslėpta visiškai, ir Kūrėjas nesielgia taip,
kaip dera Jo vardui – „geras ir darantis gerumą“.

Ir tai panašu, lyg žmogus matytų savo draugą „iš nugaros“,
todėl galima suabejoti, gal tai kas nors kitas.
Apie tai parašyta:
„Ir užsidegs Mano pyktis... ir paslėpsiu veidą nuo jų“.
Tai reiškia, kad Kūrėjo „pykčio“ metu, kai kūrinija gauna iš Jo kentėjimus ir bėdas,
skaitosi, kad Kūrėjas slepia savo „Palaimintą veidą“,
t.y absoliutaus gerumo savybę, ir yra atverta tik Jo „nugara“.
Tada reikalingas didelis sustiprėjimas Kūrėjo tikėjime,
kad apsisaugoti nuo nuodėmingų abejonių (neduok dieve).
Ir todėl, kad sunku pažinti Kūrėją „iš nugaros“,
ir tai vadinasi „Paprastu paslėpimu“.