• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

מתן תורה 

Toros dovanojimas

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

14.

Aiškiai matome, kad vykdant Torą „lišma“,
netgi „veiksmo“ (praktinėje) Jos dalyje,
visai nėra jaučiamas skirtumas tarp dviejų Toros dalių,
ar žmogus vykdo priedermes Kūrėjui ar savo artimui.

Todėl, kol žmogus neateina prie „lišma“,
būtinai visi jo veiksmai artimui,
t.y. ar Kūrėjui, ar kitiems žmonėms,
bus „tušti“ ir „atitrūkę nuo realybės“.

Ir tik, kai didelių pastangų dėka,
žmogus palengva, po truputį „pakyla“ į savo „antrą prigimtį“,
tada jis „staiga“ nusipelno savo tikslo – „susiliejimo“ su Kūrėju.

Todėl logiška, kad ta Toros dalis,
liečianti žmogaus santykius su draugu,
gali greičiau atvesti žmogų prie galutinio tikslo.

Taip yra todėl, kad dvasinis darbas ir priedermės tarp žmogaus ir Kūrėjo yra pastovūs ir apibrėžti, todėl visai „nereiklus“.
Ir žmogus greitai „pripranta“ prie šio darbo,
t.y. įeina į „rutiną“,
o viską, ką žmogus daro „iš rutinos“,
negali jam atnešti naudos.

Tačiau priedermių dalis:
„Tarp žmogaus ir jo draugo“ yra „nepastovi“ ir „neapibrėžta“,
nes aplinkiniai visada yra „reiklūs“,
kur tik pasisuksi.
Todėl šios Toros dalies privalumas (sgula) yra labiau patikimas,
ir „tikslas“ pasiekiamas greičiau.