• אל תתן את פיך לחטיא את בשרך, ואל תאמר לפני המלאך כי שגגה היא. למה יקצוף האלהים על קולך וחבל את מעשה ידך. קהלת ה' – ה Neduok savo burnai įvesti į nuodėmę savo kūno, ir nesakyk prieš angelą, kad tai klaida. Kodėl Kūrėjas turi supykti dėl tavo kalbų ir sugadinti tavo rankų darbą. (Kohelet 5 – 5)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                          44.

Todėl akivaizdu, kad mūsų pasaulyje žmonėms trūksta tik vieno dalyko – „atviro Kūrėjo valdymo“.
Iš tikro, jei būtų valdymas atviras,
visi pasaulio gyventojai būtų absoliutūs teisuoliai,
susilieję su Kūrėju „didžiausioje meilėje“.
Juk iš tikro kiekvienam iš mūsų būtų didelė garbė susibičiuliauti ir pamilti Kūrėją visa siela,
ir kiekvieną akimirką norėti būti su Juo „susiliejime“...

Tačiau, kadangi dabar taip nėra,
ir užmokestis už priedermę tik „pasaulyje, kuris ateis“...
Ir dar, prasižengiantys Kūrėjo pridermėms, nėra baudžiami čia pat vietoj,
o Kūrėjas kantriai laukia.
Taip, kad kartais net atrodo atvirkščiai, kaip parašyta (Tehilim 73):
„Nusidėjėliai ir pasaulio menkystos pasiekė gerbūvį“...
Todėl: „Ne kiekvienas, norintis aptarnauti Kūrėją, gali ateiti ir aptarnauti“...
ir su tuo mes susiduriame kiekviename gyvenimo žingsnyje.
Kaip apie tai parašė išminčiai:
„Vieną žmogų tik radau iš tūkstančio,
t.y. tūkstantis įeina į „kambarį“ (mokytis Torą),
ir tik vienas išeina į „šviesą“ (Vajikra raba).
Todėl Kūrėjo valdymo supratimas ir yra viso gerumo priežastis,
o nesupratimas – viso blogio priežastis.
Ir visi pasaulio gyventojai tik ir sukasi aplink šią ašį,
„Kas bausmei, o kas pasigailėjimui“.