• וטעם דבריהם הוא, כמו שבארנו, שבהיות כל עוסקי התורה, מזלזלים בפנימיות שלהם, ובפנימיות התורה, ומניחים אותה, כמו דבר שאין צורך בו בעולם. בעה''ס, הקדמה לספר הזהר Iš tikro kol visi, užsiimantys Tora, nevertina savo „vidinės“ pusės, t.y. neužsiima „vidine“ Tora, ir skaito tai ne pirmo svarbumo dalyku, neturinčiu didelės vertės pasaulyje. (Baal Sulamas „Įvadas į knygą Zohar“)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                          44.

Todėl akivaizdu, kad mūsų pasaulyje žmonėms trūksta tik vieno dalyko – „atviro Kūrėjo valdymo“.
Iš tikro, jei būtų valdymas atviras,
visi pasaulio gyventojai būtų absoliutūs teisuoliai,
susilieję su Kūrėju „didžiausioje meilėje“.
Juk iš tikro kiekvienam iš mūsų būtų didelė garbė susibičiuliauti ir pamilti Kūrėją visa siela,
ir kiekvieną akimirką norėti būti su Juo „susiliejime“...

Tačiau, kadangi dabar taip nėra,
ir užmokestis už priedermę tik „pasaulyje, kuris ateis“...
Ir dar, prasižengiantys Kūrėjo pridermėms, nėra baudžiami čia pat vietoj,
o Kūrėjas kantriai laukia.
Taip, kad kartais net atrodo atvirkščiai, kaip parašyta (Tehilim 73):
„Nusidėjėliai ir pasaulio menkystos pasiekė gerbūvį“...
Todėl: „Ne kiekvienas, norintis aptarnauti Kūrėją, gali ateiti ir aptarnauti“...
ir su tuo mes susiduriame kiekviename gyvenimo žingsnyje.
Kaip apie tai parašė išminčiai:
„Vieną žmogų tik radau iš tūkstančio,
t.y. tūkstantis įeina į „kambarį“ (mokytis Torą),
ir tik vienas išeina į „šviesą“ (Vajikra raba).
Todėl Kūrėjo valdymo supratimas ir yra viso gerumo priežastis,
o nesupratimas – viso blogio priežastis.
Ir visi pasaulio gyventojai tik ir sukasi aplink šią ašį,
„Kas bausmei, o kas pasigailėjimui“.