• „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše sakydamas: Pinchas Eleazaro sūnus, Arono koheno sūnus nukreipė Mano pyktį nuo Izraelio sūnų, savo pavydu pavydėdamas Man, todėl neišnaikinau Izraelio sūnų savo pavyde. Todėl pasakyk: duodu jam savo taikos sandorį“ (Bemidbar 25 – 10, 11, 12).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                          44.

Todėl akivaizdu, kad mūsų pasaulyje žmonėms trūksta tik vieno dalyko – „atviro Kūrėjo valdymo“.
Iš tikro, jei būtų valdymas atviras,
visi pasaulio gyventojai būtų absoliutūs teisuoliai,
susilieję su Kūrėju „didžiausioje meilėje“.
Juk iš tikro kiekvienam iš mūsų būtų didelė garbė susibičiuliauti ir pamilti Kūrėją visa siela,
ir kiekvieną akimirką norėti būti su Juo „susiliejime“...

Tačiau, kadangi dabar taip nėra,
ir užmokestis už priedermę tik „pasaulyje, kuris ateis“...
Ir dar, prasižengiantys Kūrėjo pridermėms, nėra baudžiami čia pat vietoj,
o Kūrėjas kantriai laukia.
Taip, kad kartais net atrodo atvirkščiai, kaip parašyta (Tehilim 73):
„Nusidėjėliai ir pasaulio menkystos pasiekė gerbūvį“...
Todėl: „Ne kiekvienas, norintis aptarnauti Kūrėją, gali ateiti ir aptarnauti“...
ir su tuo mes susiduriame kiekviename gyvenimo žingsnyje.
Kaip apie tai parašė išminčiai:
„Vieną žmogų tik radau iš tūkstančio,
t.y. tūkstantis įeina į „kambarį“ (mokytis Torą),
ir tik vienas išeina į „šviesą“ (Vajikra raba).
Todėl Kūrėjo valdymo supratimas ir yra viso gerumo priežastis,
o nesupratimas – viso blogio priežastis.
Ir visi pasaulio gyventojai tik ir sukasi aplink šią ašį,
„Kas bausmei, o kas pasigailėjimui“.