• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                         43.

Tarkime, jei Kūrėjas valdytų kūrinius (realybę) atviru valdymu,
tada pavyzdžiui kiekvienas, suvalgęs uždraustą maistą, uždustų vietoje.
Ir kiekvienas, įvykdęs priedermę, pajustų nuostabų malonumą,
kokius malonumus jaučiame mūsų materialiame pasaulyje.
Tada kokiam gi naivuoliui ateitų netgi mintis paragauti draudžiamo dalyko?
Kai jis žinotų, kad dėl to praras gyvybę...,
kaip niekas nešoka į ugnį.

Ir koks gi naivuolis iškart kuo skubiausiai neįvykdytų priedermės?
Kaip niekas negali atsitraukti, arba bent jau neskubėti gauti,
ateinantį jam į rankas, didelį materialų malonumą.
Todėl, jei mums būtų atviras Kūrėjo valdymas,
visi pasaulio gyventojai būtų absoliutūs teisuoliai.