• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Rabi Icchakas Agasi (10)

Rabi Icchakas Agasi – veiksmo žmogus

Po daugelio metų, kuomet Mokymų namai buvo kukliame ravo Barucho

bute Bnei Brake, jis nusprendė, jog laikas tai pakeisti ir atidaryti didelius

ir erdvius Mokymų namus.

Juose turėtų galimybę mokytis visi, kurių širdis traukia mokytis Kabalos ir

vidinės Toros išminties.

Misija atrodė neįmanoma ir sunkiai įgyvendinama, nes ravo Barucho

mokymo namuose buvo tik maža saujelė žmonių, ir beveik visi jie buvo

nepasiturintys

(rabi Icchakas juokais mėgdavo sakyti: Aš būsiu turtingas tik kitame gyvenime...).

Vien jau žemės sklypas, kurį jie pasirinko, kainavo penkiasdešimt penkis

tūkstančius lirų, kas atitinka milijonus šekelių...

Rabi Icchakas Agasi prisiėmė sau šią didelę misiją – surinkti reikiamą

pinigų sumą.

Jis subūrė grupelę mokinių ir kiekvienam paskyrė atitinkamą pinigų sumą,

kurią šis turėjo surasti.

Ir galiausiai, dėka didžiulių pastangų, buvo nupirktas žemės sklypas ir

jame pastatyti Mokymų namai.

Žvelgiant atgal – tai buvo didžiulis stebuklas.

Pas ravą Baruchą ėmė daugėti jaunų vaikinų, atėjusių mokytis pas jį iš

įvairių ješivų.

Tose ješivose buvo neigiamai žiūrima į tai, kad jie eina pas ravą Baruchą

ir mokosi vidinės Toros.

Tada ravas Baruchas nusprendė pats įkurti ješivą.

Šia užduotį jis patikėjo rabi Icchakui Agasi.

Jo dedamos pastangos buvo milžiniškos, nes rabi Icchakas naktimis

mokydavosi ravo Barucho pamokose, paskui visą dieną dirbdavo.

Paprastas žmogus būtų palūžęs jau ir nuo šių dviejų dalykų, nekalbant jau

apie naują užduotį...

Tačiau rabi Icchakas Agasi padarė tai – jis didžiulio atsidavimo ir

nežmoniškų pastangų dėka įsteigė ješivą.

Šioje ješivoje mokėsi tokie studentai, kaip rabi Israel Miler, rabi Cvi

Koric, rabi Icchakas Heller, rabi Jehuda Goldštein ir kiti.

Pats rabi Icchakas atvyko ir gyveno čia pusę metų.

O paskui, kai grįžo į Bnei Braką, karts nuo karto vykdavo į ješivą vesti jaunuoliams pamokas.

Kuklumas Kūrėjo darbe

Rabi Icchakas Agasi labai stengėsi paslėpti savo darbą Kūrėjui, kaip yra

pasakyta: „Būk kuklus su savo Kūrėju“.

Kartą, per Roš Ašana šventę jis vedė maldą.

Skaitydamas psalmę „Iš gelmių pašaukiau Tave, Kūrėjau“, staiga pratrūko

juoktis balsu.

Iš tikrųjų, tai padarė todėl, kad paslėptų besiveržiančius jausmus ir raudą.

Kartą pas ravą Baruchą atėjo rabi Lembergeris su skundu dėl rabi Icchako,

kuris juokavo dėl pasinėrimo į mikve.

Pasakė jam ravas Baruchas:

„Juk jis taip elgiasi tik iš kuklumo Kūrėjo darbe. Prieš ateidamas mokytis,

šiandien buvo su manimi mikve, ir kiekvieną dieną griežtai laikėsi šito dalyko“.

Taip pat kartą rabi Abrahamas Aškenazi paklausė rabi Icchako, ar turi tfiliną.

Šis atsakė, kad neturi savo, bet iš kažko pasiskolino.

Rabi Abrahamas labai nustebo – kaip taip gali būti, kad judėjas neturėtų tfilino?!

Tačiau kitą kartą rabi Icchakas rabi Abrahamui pasakojo, iš kokio gyvūno

odos padarytas jo tfilinas...

Toks buvo jo būdas – slėpti savo dvasinį darbą.

Tačiau apie naują kartą, kurie nedirbo dvasinio darbo ir nesigilino į Toros

vidinę pusę, ravas Baruchas ne kartą sakė rabi Mileriui:

„Kuklumo aspektas mirė“.

Kitą kartą sakė:

„Ankstesnė karta turėjo ką slėpti, tačiau šiai kartai nėra ko slėpti!“.

Todėl, jo nuomone, šitokiems juokams nėra vietos ir labai tam prieštaravo.

Savo straipsnyje ravas Baruchas rašė apie tai, kad mūsų kartos žmonės yra

vadinami „maži žmonės“, todėl visos jų pastangos nukreiptos, kad

išsaugoti vidinį ir išorinį rimtumą, ir kad tik nesumenkinti išorinio aspekto.

Tuo tarpu tikras kuklumas egzistavo ankstesnėse kartose, kuomet žmonių

širdyse degė meilė Kūrėjui ir jie norėjo ją paslėpti.