• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Rabi Icchakas Agasi (6)

Rabi Icchakas Agasi ir rabi Hilelis Gelbšteinas visą gyvenimą skyrė

labai daug dėmesio ir pastangų pagrindiniam dalykui Kūrėjo darbe - meilei artimui.

Apie tai liudija sekantis pasakojimas:

Rabi Icchakas Agasi ir rabi Hilelis Gelbšteinas nusprendė nuvykti pas

vieną draugą, kuris gyveno gana tolimoje Izraelio vietovėje.

Po sunkios darbo dienos jie įsėdo į autobusą.

Kelionė buvo labai ilga ir varginanti, ir po ilgų važiavimo valandų jie

pagaliau atvyko į tą gyvenvietę.

Tačiau draugas, pas kurį nuvyko, buvo užimtas, jis kalbėjo su kažkokiu

žmogumi ir negalėjo skirti jiems laiko...

Tad jie stovėjo lauke ir laukė...

Po valandos tas draugas pagaliau išėjo pas juos ir tarė:

„Žinot, turėjau visokių skanėstų, tačiau bekalbant su savo svečiu viską

suvalgėm. Ir galiu pasakyti, kad tai buvo nuostabios vaišės“.

Rabi Icchako ir rabi Hilelio žvilgsniai užgęso – jie buvo nevalgę visą dieną.

Ir be to, kad laukė visą valandą lauke, jis dar juos sugundė pasakojimais

apie skanius valgymus, kurių jiems neliko...

Tačiau jie nepasakė nei vieno blogo žodžio!

Tai moko, jog meilė artimui pasireiškia būtent tada, kai artimas elgiasi netinkamai.

Ir nors kūnas, t.y. sveika logika, reikalauja reaguoti ir elgtis su juo

atitinkamai, tačiau būtent tada turime eiti tikėjimu virš logikos, kaip

parašyta: „Ir stenkis teisti kiekvieną žmogų į gerą pusę“.

Taip, kaip žmogus visada stengiasi pateisinti pats save ir savo suklydimus.

Ir tai buvo rabi Icchako ir rabi Hilelio gyvenimo kredo, kurio jie iš tikrųjų laikėsi.

To įrodymas yra tai, jog po šio įvykio jie visiškai nekaltino draugo ir

nepriekaištavo jam, o dar ne kartą važiavo pas jį į tolimą kraštą...

Ir būtent taip yra statoma meilė artimui, kai nežiūri, ką kitas turi padaryti

dėl tavęs, o tik žiūri, ką pats gali padaryti dėl kito.

Kartą rabi Icchakas Agasi ir rabi Hilelis Gelbšteinas po ypatingai sunkios

darbo dienos išvyko į Tveriją,

į draugų susitikimą pas rabi Abrahamą Aškenazi.

Tomis dienomis jie labai daug dirbo, kad aprūpintų šeimą ir ši kelionė

pareikalavo iš jų labai daug jėgų.

Kai nuvyko, juos su džiaugsmu ir meile priėmė rabi Abrahamas.

Draugų pasisėdėjimas truko iki dviejų nakties, o antrą valandą trijulė sėdo

kartu mokytis, kaip įprasta.

Taip mokėsi iki pat ryto, o po rytinės maldos rabi Icchakas ir rabi Hilelis

patraukė atgal į Tel Avivą, į savo darbus...

Rabi Abrahamas juos palydėjo, ir po to neskubėjo grįžti namo, jis

ilgesingai ir su didele meile žiūrėjo jiems įkandin,

kol šie dingo iš horizonto...