• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Nepriteklius

Tuo metu Jeruzalėje buvo įtampos ir nepritekliaus laikas, tiesiog visai nebūdavo ką valgyti.

Rabi Moše Barucho sūnus Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo:

„Kartą į mūsų namus atėjo mano dėdė ir su didžiule neviltimi ėmė šaukti mano motinai:

„Kodėl tu leidi jam eiti pas ravą, juk jis neparneša namo jokio uždarbio ir vaikai neturi ką valgyti?!“

Rabi Moše Baruchas mėgdavo pajuokauti, kad per Šabato vakarienę, kai būdavo valgoma paukštiena, jie turėdavo uždaryti langus, mat buvo tokiame skurde, jog bijojo, kad paukštis neišskristų...“.

Rabi Moše namuose buvo didžiulis nepriteklius.

Ravas buvo visiškai pasinėręs į dvasinius dalykus, taip pat buvo užsiėmęs knygų rašymo darbais.

Jis buvo visą save atidavęs Baal aSulamui.

Pinigų šiek tiek uždirbdavo iš prekybos vynu, tačiau visus pinigus, kuriuos gaudavo, nešdavo savo mokytojui.

Taip pat nešdavo jam maistą, nors jo paties namuose taip pat buvo didžiulis trūkumas.

Visiškas atsidavimas

Ravas Pinchas Brandvainas pasakojo:

„Ravas Baruchas Moše pardavė savo dalį, kurią turėjo autobusų bendrovėje, taip pat atsisakė savo kitų verslų, pardavė daug daiktų iš namų ir visa tai tam, kad aprūpintų savo mokytoją ir padėtų jam išspausdinti Zoharo knygas.

Kai per šventes būdavo parduodama teisė skaityti Torą, ravas Baruchas Moše mokėdavo už tai milžiniškas sumas, kurios dabar prilygtų pusei milijono šekelių.

Nežiūrint į tai, kad jo namuose nebūdavo ko valgyti.

Ir tam, kad sumokėtų tai, ką įsipareigojo, imdavo paskolas ir tapo skolininku visam gyvenimui – kad tik galėtų apmokėti savo mokytojo knygų išleidimą.

Taip pat ir du savo sūnus rabi Zalmaną ir rabi Azriel Chaimą siųsdavo padėti ir patarnauti Baal aSulamui viskuo, kas jam buvo reikalinga.

Ravas Azrielis Chaimas pasakojo, jog kartą Baal aSulamas jam pasakė:

„Ar pasikalbi (apie dvasinius dalykus) su savo tėvu? Jis visai negalvoja apie savo poreikius!“

Tai reiškia, jis visai negalvoja apie norą gauti sau, jam rūpi tik artimo poreikiai.

Jo sūnus rabi Azriel Chaim pasakojo:

„Mano tėvo beveik nebūdavo namuose – didžiąją laiko dalį jis praleisdavo pas Baal aSulamą.

O kai pareidavo dieną namo, užsiimdavo tik mokymusi, kad jo buvimas namuose būtų tik laikinas.

Netgi Šabato vakarienę valgydavo paskubomis, ir skubėdavo į Givat Šaulį, kur gyveno jo mokytojas.

Kai ten nuvykdavo, Baal aSulamas skaitydavo Torą“.