• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

שלבי הסולם דברים כי אתם המעט מכל העמים 

Šlavei haSulam „Juk jūs mažiausi iš visų tautų“

ravas Baruchas Ašlagas

(Ištraukos)

2.

Ir nors dar žmogus randasi savo savimeilėje,
vis tiek ateina pas jį „švytėjimas“ iš viršaus,
vadinamas אתערותא דלעילא (itoruta deleeila) „sužadinimas iš viršaus“.
Todėl „pakilimo“ metu žmogus turi pats „sužadinti“ savyje „kritimo“ būseną,
kuri buvo pas jį anksčiau.
Ir pagalvoti dėl kokios priežasties tada gavo „kritimą“,
ir ką turi ištaisyti, kad vėl taip neatsitiktų.

Taip pat reikia tikėti, kad žmogus įėjo į „kritimą“ todėl,
kad jį „išmetė“ jį iš viršaus ir jis „nukrito“ taip žemai.
Tada galima „dirbti“ su savimi ir padaryti „ištaisymus“,
kad suprasti „kritimą“ ir vėl nesugrįžti.
Ir svarbiausia suvokti, kad „kritimas“ tai tik ištaisymas.

Baal Sulamas sakė, jei žmogus brangina ir dėkoja už kiekvieną dalyką,
kurį gavo iš viršaus, tai sąlygoja,
kad žmogui būtų duodamas truputis tikro švytėjimo.
Iš tikro „viršuje“ mato, kad žmogus mokės tai išsaugoti.
Apie tai pasakė išminčiai Talmude (Chagiga 4 – 1):
„Mokėmės: kas yra kvailys?
Tas, kas praranda viską, kas jam yra duodama“.

Yra taisyklė – tai kas žmogui nesvarbu,
nėra saugoma akylai, todėl prarandama.
Todėl iš viršaus neduodamas švytėjimas,
jei žmogus nesugeba jo išsaugoti.
Tačiau jei „viršuje“mato,
kad žmogus vertina net ir mažiausią dalyką šventume,
tada jis iš tikro mokės išsaugoti, tai ką jam duos.
Vadinasi, jei žmogus stengiasi šlovinti ir dėkoti Kūrėjui už tai,
kad davė jam protą ir norą priartėti prie šventumo,
tai sąlygoja, kad iš viršaus duotų jam ir tikrą „švytėjimą“.