• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Rabi Baruch Šalom aLevi Ašlag biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

„Būti kukliu su savo Kūrėju“

Ravo Barucho šventumo kelias buvo ypatingas, tačiau paslėptas nuo visų akių.

„Būti kukliu su savo Kūrėju“ – būtent „su savo Kūrėju“.

Todėl niekas niekada nėra girdėjęs ravo Barucho kalbant apie savo asmeninius pasiekimus Kūrėjo atvėrime, nei karto niekas negirdėjo atveriant savo jausmus.

Visada kalbėdavo tik bendrai apie darbą Kūrėjui, apie jo principus ir apie tai, koks jis turi būti.

Tačiau labai stengėsi nekalbėti apie save, nors iš jo raštų aiškiai matyti nepaprastai didelės jo dvasinės pakopos bei nuolatinis ryšys ir susijungimas su Kūrėju.

Kartą davė pastabą mokiniui, kuris vienų vestuvių metu skaitė knygą ir mokėsi.

Pasakė jam:

„Galima mokytis ir be to, kad tai matytų visa bendruomenė. Ir nėra reikalo demonstruoti visam pasauliui savo susiliejimą su Tora.

Paprastai žmonės yra linkę slėpti labai jiems brangius dalykus.

Juk kiekvienas žmogus paprastai ypatingai saugo, kad niekas nesužinotų apie jo pinigines sąskaitas ir turimą turtą...

Tačiau kodėl Toros dalykuose niekas nesilaiko tokio atsargumo ir slaptumo, ir nori, kad visas pasaulis pamatytų, kokie jie dideli teisuoliai“.

Kartą apie kuklumą ravas Baruchas pasakė štai ką:

„Iš kur galime sužinoti, kad kažkur gyvena judėjas, tyliai ir kukliai dirbantis Kūrėjui ir kad tai yra slaptas teisuolis?

Juk jei jis slaptas, neįmanoma to sužinoti?!

Tačiau jei šis judėjas kiekvieną naktį keliasi mokytis ir uždengia langą, o tame uždengime padaro skylę, tada praeinantys pro šalį gali matyti, jog jis mokosi.

Taip jie sužino, jog tai slaptas teisuolis, kuris dirba Kūrėjui su didžiausiu kuklumu, nes jis juk uždengė langą, kad niekas nesužinotų apie jį“.

Paaiškinimas:

Ravas Baruchas norėjo pasakyti, jog net ir tada, kai žmogus nori dirbti Kūrėjui su visišku kuklumu ir regis, visa jo intencija yra tik suteikti džiaugsmą pasaulio Kūrėjui, net ir tada reikia saugotis, kad aplinkiniai nesužinotų apie šį jo darbą, nes jei sužinos – kokia nauda teisuoliams iš jų pastangų?

Juk kartais viena akimirka noro pasirodyti prieš kitus, noro pademonstruoti kitiems savo pastangas, gali sugadinti viską.

Visą savo gyvenimą ravas Baruchas nenorėjo jokių patarnautojų ir padėjėjų.

Paprastai jis pats savo rankomis statydavo Sukot palapinę ir nesutikdavo, kad jam padėtų kas nors iš mokinių, nebent tik palaikytų įrankius...

Daugelį metų, kai kartą per savaitę važiuodavo į Jeruzalę vesti pamokų arba kai vykdavo į kitas vietas, važiuodavo autobusu, kaip visi žmonės.

Ir labai griežtai atsisakinėjo vairuoti pats.

Ir tik paskutiniais metais, kai jo jėgos visai nusilpo, nusileido mokinių prašymams ir sutiko, kad jam padėtų kažkas iš mokinių.