kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 



„Slichot“ („Atsiprašymai“)

 


Baigiantis Šabatui prieš „Slichot“ skaitymo pradžią, į Mokymo namus susirinkdavo didžiulis būrys žmonių.

„Šabato palydų“ ceremoniją visada atlikdavo jauniausias ravo Barucho sūnus ravas Abrahamas Jechezkelis Ašlagas.

Po įprastų „Šabato palydų“ maldų bei „Birkat amazon“ (padėkos malda Kūrėjui už tai, kad Jis davė maistą), ravas Baruchas labai jausmingai pradėdavo Slichot skaitymą.


„Siela Tavo ir kūnas dirba Tau...“ – šie žodžiai, nuaidėdavę kaip liūto riaumojimas,  suvirpindavo jautriausias mokinių sielos stygas.

Jie paskelbdavo naujų žmogaus darbo Kūrėjui metų pradžią.

Žodis „metai“ (ivritu „שנה“) yra giminingas žodžiui „pasikeitimas“ („שינוי“).

Šie žodžiai paskelbdavo apie naujas žmogaus galimybes darbe tarp jo ir draugų, tarp jo ir mokytojo, tarp jo ir Kūrėjo.


„Su kuriuo kartu dalinomės paslaptį, ir kartu vaikščiojome į Kūrėjo namus“.

Žmogus turi žinoti, kad kiekviena Toros raidė kalba apie jį, netgi, kai kalba apie mūsų protėvį Abrahamą, ar apie Miškaną (Laikinąją Pastogę), netgi, kai kalba apie Egiptą.

Taigi, žmogus tiki tuo, tačiau jis kol kas nesupranta kaip visa tai susiję su jo sielos savybėmis.

Tačiau jei jis remiasi mokytojo didumu ir tiki, kad viskas yra susiję su juo pačiu, tik kol kas visa tai yra jam paslaptis – tol, kol ištaisys save tada apie jį pasakyta „vaikščiojome į Kūrėjo namus“.

 

„Slichot“ prasmė

 

Ravas Baruchas paaiškino „Slichot“ vidinį supratimą: atleidimo prašymas priklauso nuo nuodėmės pajautimo dydžio.

Nuodėmės pajautimas priklauso nuo to, kieno yra atsiprašoma: kuo svarbesnis yra žmogus, kurio atsiprašoma, tuo nuodėmė sunkesnė.

Tad visas „Slichot“ aspektas priklauso nuo žmogaus tikėjimo Kūrėjo didumu, nes būtent pagal tai žmogus jaučia prasižengimo didumą ir pergyvenimą už tai.

Tačiau jei žmogus eina gatve ir sako kiekvienam sutiktam praeiviui: „atsiprašau“, tai apie jį pagalvos, kad yra nepilno proto, nes atsiprašinėja be jokios priežasties.

Taip pat yra ir su Kūrėju: prašyti atleidimo, visai nejaučiant, kad nusidėjo, yra absurdiška ir kvaila.

Tada žmogus turi perkratyti savo veiksmus, kad suprastų – kodėl gi jis visai nejaučia, kad padarė nuodėmę?

O priežastis yra paprasta – todėl, kad jis neturi tikėjimo Kūrėju, tokio tikėjimo, kad pajaustų, jog prasižengė prieš Jį.

Prieš „Slichot“ skaitymo pradžią Ravas Baruchas dar pasakė:

„Mes turime prašyti Kūrėjo ir šviesos, ir indo šviesai.

Knygoje Zohar aiškinamas Toros sakinys (Vajikra 4:23):

„Kai sužinos, kad padarė nuodėmę“:

iš tikro būtent Kūrėjas duoda žmogui sužinoti, kad jis nusidėjo.

Tačiau iškyla klausimas: juk žmogus ir pats žino, kad prasižengė, kam jam dar reikia, kad Kūrėjas pasakytų apie tai?

Tačiau yra pasakyta:

„Padarė nuodėmę ir dar pakartojo, ir tapo jam tai kaip galima“, todėl žmogus ir nejaučia, kad tai prasižengimas.

Todėl mes turime prašyti Kūrėjo tiek nuodėmės pajautimo, tai yra, indo, tiek ir nuodėmės ištaisymo, tai yra, šviesos.