- ע"י ההרגל שהאדם מרגיל עצמו באיזה דבר, אז הדבר הזה נעשה אצלו טבע שני, לכן אין שום דבר שהאדם לא יוכל להרגיש בו את מציאותו. בעה''ס, שמעתי Įpročio dėka, kai žmogus pripratina save prie kokio tai dalyko, tada tas dalykas tampa žmogui antra prigimtimi, todėl nėra tokio dalyko, kurio žmogus negalėtų savyje pajausti. („Šamati“, tai ką girdėjo ravas Baruchas iš savo tėvo Baal Sulamo)
הקדמה לספר הזהר כ
Įvadas į knygą Zohar
Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)
Uždaryti užduotį
20.
Ir dabar taip pat išaiškėja Pirmas klausimas.
Klausėme; kokia yra mūsų esmė?
Iš tikro mūsų esmė yra tokia, kaip ir visų realybės sudėtinių dalių esmė,
ir tai nei daugiau, nei mažiau tik noras gauti.
Tačiau ne toks, koks mums jis pasirodo Antroje būsenoje, t.y. noras gauti tik sau, bet toks, koks jis egzistuoja Pirmoje būsenoje Ein Sofe Palaimintam.
Tai reiškia amžinoje savo formoje – ir tai gavimas, kad sąlygotum malonią dvasią Kūrėjui.
Ir nežiūrint į tai, kad mes dar faktiškai neatėjome į Trečią būseną, tai visai netrikdo mūsų esmės, nes Trečia būsena yra absoliučiai užgarantuota mums Pirmos būsenos.
Todėl, kad tas, kas ateina atsiimti skolos, jaučiasi lyg jau būtų skolą atsiėmęs, o laiko klausimas skaitosi trūkumu, tik ten, kur yra nors menkiausia abejonė, ar sumokės skolą laiku.
Tačiau pas mus tuo nėra jokios abejonės, todėl tai atrodo mums, lyg jau mes būtume atėję į Trečią būseną.
Ir šis mūsų kūnas su „bloga“ savo forma, duotas mums dabar, visai nežeidžia mūsų esmės.
Juk mūsų kūnas ir visos jo savybės, bei įsigijimai yra pasmerkti visiškai išnykti, kartu su savo šaltiniu – „nešvarumo sistema“.
Iš tikro tas, kas jau yra padegtas, skaitosi lyg jau būtų sudegęs, lr lyg niekada nebūtų buvęs pasaulyje.
Tačiau mūsų sielos, apsirengusios šiame kūne esmė, taip pat yra tik noras gauti.
Ir siela turi „sąlygojimo formą“, nes siela išplaukia iš keturių šventų A – B – J – A pasaulių, ir egzistuoja amžinai.
Todėl ši „sąlygojimo forma“ sutampa su Gyvybių gyvybės forma, ir nėra joje jokio pasikeitimo (neduok dieve).
