• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Rabi Baruch Šalom aLevi Ašlag biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Šventas Šabatas

„Ateik, nuotaka“

Šabato vakarą mokytojas ravas Baruchas nusileisdavo į mokymo klasę anksti, maždaug antrą valandą dienos.

Tada su nuostabia melodija ir labai jausmingai  paskaitydavo „Šir aŠirim“ („Giesmių giesmė“).

Paskui ateidavo rabi Menachem Edelštein ir jie kartu mokindavosi apie „Karalienės-Šabato“ aspektus iš švento Ari knygos „Šaar akavanot“ („Intencijų vartai“).

Prieš pat Šabato pradžią susirinkdavo visi kiti mokiniai ir prasidėdavo Šabato sutiktuvių „tišas“ (ravo rengiamos šventinės vaišės): truputis vyno ir „kugelis“ (tradicinis aškenazių judėjų patiekalas), bei Tora iš ravo lūpų, pasitinkant šventą Šabatą.

Šabato šventumo esmė 

Šabato šventumo esmė – tai Kūrėjo dieviškumo atskleidimas Jo „darbininkų“ tarpe, kiekvienam pagal jo pakopą ir pagal jo pastangas.

Todėl Šabatas – tai lyg „pasaulis, kuris ateis“.

Ir „kiekvienas, kuris nesistengė Šabato vakare, ką valgys per Šabatą?“

Tai reiškia, kiekvienas, kuris nepasiruošė susitikimui su Kūrėju „priimdamas Toros ir priedermių jungą“ paprastomis, darbo dienomis bei stengdamasis „meilės artimui“ priedermėje – neturi indų, kad pajausti Kūrėjo atsivėrimą.

Ir kaip yra žinoma, žodžio Šabatas שבתabreviatūra yra בת – ש׳, ש׳– tai zeir anpin aspektas, o בת – tai malchut aspektas. Ir jie abu yra gavimo indai.

Todėl Šabato saugojimo aspektas reiškia, kad žmogus saugotų save savo noruose gauti, kad ne jie valdytų žmogų, bet žmogus valdytų juos, pagal Kūrėjo norą.

Ir tai aspektas – „kiekvienas  pašventina septintą (dieną)“.

Žodžio „septintas“ שביעי  abreviatūra yra  žodžiai היאשבי, ir tai užuomina į šventumo tašką, kuris yra žmogaus širdyje.

Žmogus turi jį „pašventinti“, tai yra atskirti ir suteikti nepalyginamai didesnį svarbumą, nei visiems kitiems jo širdies norams ir polinkiams.

Taip rašė ravas Baruchas apie tai, ką girdėjo iš savo tėvo:

„Šešios darbo dienos – tai zeir anpino aspektas, o Šabatas vadinasi malchut.

Ir čia iškyla klausimas: Juk zeir anpin yra aukštesnė pakopa už malchut?Kodėl tada Šabatas yra svarbiau už darbo dienas?!Ir dar – kodėl vadinasi „paprastos dienos (šiokiadieniai)“?

Esmė tame, jog pasaulis yra aprūpinamas tik iš malchut.

Todėl malchut vadinasi „kneset Israel“ – „Israelio sielų visuma“ ir iš čia bendrai Izraeliui ateina visas gerumas.

Todėl, nors šešios dienos reiškia zeir anpin aspektą, tačiau čia nėra susijungimo tarp zeir anpin ir malchut.

Todėl vadinasi „paprastos dienos“, nes šviesa iš zeir anpino nenusileidžia į malchut. Ir kadangi iš malchut nenusileidžia šventumas (į mūsų pasaulį), todėl vadinasi „šiokiadieniai“.

Tuo tarpu Šabato metu yra vienybė tarp zeir anpin ir malchut, ir tada iš malchut nusileidžia šventumas, todėl vadinasi Šabatas“.  

„Atmink ir saugok“ buvo ištarti vienu pasakymu“.

Paaiškinimas: „Tiek, kiek žmogus gali saugoti save, kad „nesusiteptų“ egoistine meile sau, tiek jis gali atsiminti apie Kūrėją“.

„Ir susilaikysi nuo kalbų“ – tai reiškia, tegul nebūna tavo kalbos per Šabatą tokios, kaip paprastomis dienomis.

Paaiškinimas: žmogaus kūnas vadinasi „paprastos dienos“, ir reikia dirbti su savo kūnu, kad „padaryti jį šventu“ bei tikrinti save, ar eini tiesiu keliu.

Ir tai – paprastų dienų darbas. Tuo tarpu Šabatas – tai Kūrėjo vardas, ir tada yra draudžiama taisyti savo kūną.

Šabato metu reikia kalbėti vien tik apie Kūrėjo didumą ir Toros svarbumą.

Tačiau iš kitos pusės, yra pasakyta: „Gojus, kuris laikosi Šabato, vertas mirties“.

Tai reiškia, jog jei žmogus jaučia, kad jis yra pilnas blogų savybių ir minčių, ir jaučia, jog jei nepadarys atgailos, jo siela atsidurs pavojuje, tada „gyvybės išgelbėjimo“ priedermė atšaukia Šabatą ir žmogus privalo užsiimti savęs taisymu“.

Ravas Baruchas pakomentavo „Ešet chail“ („Garbinga žmona“) citatą „Apgaulingas žavesys ir tuščias grožis“:

Jei žmogus užsiima darbu Kūrėjui dėl to, kad šiame darbe rado žavesį – tai yra melas. Arba dirba Kūrėjui, nes pamatė tame grožį – tada tai tuštumas.

Iš tikrųjų visas mūsų darbas Kūrėjui turi būti paremtas tikėjimu, netgi jei nėra žavesio ir nėra grožio.

Nes tik tada žmogus iš tikrųjų dirba Kūrėjui“.