• הלל אומר אל תפרוש מן הצבור, ואל תאמין בעצמך על יום מותך, ואל תדין את חברך עד שתגיע למקומו, ואל תאמר דבר שאי אפשר לשמוע, שסופו להשמע, ואל תאמר לכשאפנה אשנה, שמה לא תפנה. אבות ב' – ד Hilelis sako: „Neatsiskirk nuo bendruomenės, netikėk savimi (kad nenusidėsi) iki mirties dienos, neteisk savo draugo, kol neatsidursi jo vietoje... nesakyk, kai turėsiu laiko, pradėsiu mokytis, nes gali būti, kad niekda neturėsi. (Avot 2 – 4)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות טו  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                           15.

Todėl gerai išaiškėja, kada žmogus gali laukti,
kad jo užsiėmimas Tora ir priedermėmis iš „lo lišma“ atvestų į „lišma“.
Tai galioja tik tam, kuris žino savo sielos viduje,
kad nusipelnė pilno tikėjimo Kūrėju ir Jo Tora,
tik tada „švytėjimas“, kuris yra Toroje, grąžina prie „gerumo“.

Toks žmogus nusipelno Kūrėjo dienos, kuri visa – „šviesa“,
t.y. tikėjimo šventumas „praskaidrina“ žmogaus akis mėgautis Kūrėjo šviesa.
Tai reiškia, kad švytėjimas, kuris yra Toroje grąžina žmogų prie „gerumo“.

Tačiau tie, pas kuriuos trūksta tikėjimo, panašūs į „šikšnosparnius“,
kurie negali matyti dienos šviesoje.
Ir apsiverčia jiems dienos „šviesa“ į siaubingą „tamsą“,
didesnę, nei nakties „tamsa“, nes gali gyventi tik nakties tamsoje.
Taip ir pas tuos, pas kuriuos trūksta tikėjimo,
išsikreipia Kūrėjo šviesa jų akyse ir tampa baisia „tamsa“.

Ir „gyvybės lašas“ tampa jiems „mirties lašu“, apie juos parašyta:
„Vargas jums, laukiantiems Kūrėjo dienos, kam jums Kūrėjo diena,
ji jums tamsa, o ne šviesa“ (Amosas 5).
Todėl pirmiausiai žmogui reikia ateiti prie tobulo tikėjimo.