• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

פרי חכם אגרות קודש סא 

„Šventi laiškai“ psl. 61

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

(Ištraukos)

2.

Ir tai trijų aspektų:
„Priedermė“ (micva – מצוה);
„Prasižengimas“ (avera – עבירה);
ir „Galimybė“ (rešut – רשות) paslaptis.

„Priedermė“ – tai „šventumo“ vieta.
„Prasižengimas“ – tai „sitra achra“ (kitos, blogio pusės) vieta.
Galimybė – nei priedermė, nei prasižengimas, tai vieta kur kovoja „šventumas“ (gėris) ir „sitra achra“ (blogis).
Tai reiškia, kai žmogus daro veiksmus iš Galimybės“ grupės ir nevienija juos su „šventumu“,
visa ši grupė nukrenta į „sitra achra“.
Tačiau, jei žmogus visomis savo jėgomis stengiasi daryti „vienijimą“,
jis grąžina „Galimybių“ grupę į Šventumą.

Apie tai pasakė išminčiai:
„Gydytojui yra duota galimybė gydyti“.
Ir nors gydymas be jokios abejonės Kūrėjo rankose, ir jokie žmogiški „triukai“ čia iš tikro negalioja, šventoji Tora mus sako:
„Gydyk!“
Tai reiškia, kad čia yra „Galimybės“ vieta kovai tarp „Priedermės“ ir „Prasižengimo“.

Todėl , iš savo pusės, privalome „pakinkyti“ šventumui „Galimybę“.
Tačiau, kaip gi reikia tai atlikti?
Juk žmogus eina pas gydytoją specialistą, kuris duoda jam vaistą išbandytą tūkstantį kartų?
Iš tikro net tada, kai žmogus nusipelno sveikatos pagerėjimo, jis privalo tikėti,
kad net be jokio gydymo Kūrėjas būtų jį išgydęs, nes viskas buvo nuspręsta iš anksto.
Ir vietoj to, kad aukštinti „žmogiškąjį gydytoją“, ligonis atiduoda pagarbą Kūrėjui, tuo „pervesdamas“ „Galimybę“ į „Šventumo“ pusę.
Taip žmogus „plečia“ kitus „Galimybės“ aspektus, kol taip išplečia „Šventumo“ ribas,
kad staiga pamato save „visu ūgiu“ stovintį ir gyvenantį „Šventumo menėje“.
Todėl „Šventumas“ taip išplėtė savo ribas, kad net „apima“ ir patį žmogų...
Ir suprask.

Tai jau aiškinau keletą kartų, nes tai yra „užkliuvimo akmuo“ daugeliui.
Tai reiškia, kad pas žmogų gavimas nėra sujungtas su „Asmenine Apvaizda“.
Tačiau žmogus, dvasinio darbo metu, nori akivaizdžiai įsitikinti, bei panaikinti tikėjimo sunkumus, kad pamatytų „ženklus ir stebuklus“, todėl jis yra skaudžiai baudžiamas.
Todėl po „Pirmo Adamo“ suklydimo Kūrėjas įvedė ištaisymą šiai nuodėmei.
Ir tai vienybės „Havaja – Elokim“(הוי''ה- אלהים) paslaptis, kaip jau aiškinau ...

Tai taip pat:
„Su prakaitu veide valgysi duoną“

(Berešit3 – 19), paslaptis.
Iš tikro, pagal žmogaus prigimtį, viską ką jis pasiekė didelių pastangų dėka, sunku jam pasakyti, kad tai Kūrėjo darbas.
Todėl žmogus ir turi vietą „darbui“, t.y. galimybę sustiprinti absoliutų tikėjimą „Asmenine Apvaizda“ ir nuspręsti, kad ir be pastangų, jis būtų pasiekęs tą patį rezultatą.
Ir tuo būdu yra atitrūkstama nuo šios nuodėmės...