• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

השלום בעולם  

Taika Pasaulyje

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

6. (2)

Praktiniai sunkumai, įdiegiant savybę „tiesa“

Ir ne tik tai, tačiau čia yra dar didesnių sunkumų, nei sakėme.
Natūralu, kad kiekvienas žmogus jaučiasi ypatingu Kūrėjo sukurtame pasaulyje.
Kaip Kūrėjas yra vienintelis ir valdantis,
taip jaučiasi ir žmogus, t.y. jam atrodo,
kad visas pasaulis turi aptarnauti žmogų ir palengvinti jam gyvenimą.

Iš tikro žmogus visai nejaučia pareigos, kuo tai atsilyginti artimui.
Kitaip sakant, žmogaus prigimtis – išnaudoti visą pasaulį savo naudai,
ir viską, ką žmogus atiduoda kitam, jis atiduoda tik iš būtinumo,
arba norėdamas dar įmantriau išnaudoti artimą.
Ir tai žmogus daro su didele paslėpta gudrybe, kad artimas to nepajustų.
Tai išplaukia iš dėsnio, kad „šaka“ yra artima „šakniai“.
Žinome, kad žmogaus siela išplaukia iš Palaiminto Kūrėjo,
kuris yra Vienas – Vienintelis ir viskas yra Jo.
Todėl žmogus jaučia, kad visi pasaulio gyventojai taip pat turi būti jo valdžioje,
ir pildyti visus jo poreikius bei užgaidas.
Tai yra nepajudinamas dėsnis.

Ir visas skirtumas – tik žmogaus pasirinkime, t.y. vienas išnaudoja kitus,
kad patenkintų savo žemas aistras, kitas nori valdžios, kitas – garbės.
Ir ne tik, tačiau jei žmogus galėtų, jis išnaudotų visą pasaulį, kad patenkinti visas savo aistras: kaip žemus troškimus, taip ir troškimą pinigams, valdžiai, ir garbei.
Tačiau dėl savo ribotų galimybių, žmogus turi pasitenkinti „mažuma“...

Todėl šį dėsnį žmogaus širdyje galima pavadinti – „unikalumo dėsniu“,
ir nuo šio dėsnio nėra „apsaugotas“ nei vienas žmogus.
Ir kiekvienas pasiima iš šio dėsnio sau tinkamą dalį,
„didelis“ – pagal savo didumą, o „mažas“ – pagal savo mažumą.
Tai reiškia, kad šis žmogaus prigimties „unikalumo dėsnis“ nėra nei šlovingas, nei smerktinas.
Tai yra natūrali žmogaus prigimtis, turinti teisę į egzistavimą, kaip ir kiekviena kita sudėtinė realybės dalis.

Todėl nėra jokios vilties panaikinti šio dėsnio iš pasaulio, ir net kiek jį sumažinti, 
kaip negalima panaikinti iš žemės žmonių rasės.
Ir mes nei kiek nesuklysime bei „nepadailinsime“ sakydami, kad tai yra „absoliuti tiesa“.
Todėl be jokių abejonių negalima žmogui net siūlyti būti „lygiam“ su visais kitais žmonėmis visuomenėje, nes nėra kito dalyko „tolimesnio“ žmogaus prigimčiai.
Tai reiškia, kad visas kiekvieno individo troškimas yra tik „iškilti“ virš visų kitų.
Ir matome, kad negalima gyventi harmoningo ir laimingo gyvenimo, pastačius visuomenės gyvenimo pagrindus pagal „tiesos savybę“.