• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

השלום בעולם 

Taika Pasaulyje

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

6. (1)

Praktiniai sunkumai, įdiegiant savybę „tiesa“ 

Jeigu mes pažvelgsime į geras savybes, tai idealiu atveju nėra geresnės savybės už „tiesą“.
Ir kaip jau užsiminėme, kad visas gerumas individo santykyje su visuomene yra tame,
kad kiekvienas žmogus teisingai tarnauja visuomenei,
ir taip pat sąžiningai bei teisingai iš jos gauna.
Visai tai yra „tiesos“ savybės ypatumai, tačiau praktiškai ši savybė negali būti įgyvendinta visuomenėje.

Tai reiškia, kad šioje savybėje yra trūkumas, kuris negali būti toleruojamas visuomenės.
Ir kas tai per trūkumas?
Iš tikro „tiesa“ mus įpareigoja „sulyginti“ visus visuomenės narius,
kad jie gautų pagal savo įdėtas pastangas, ne daugiau ir ne mažiau,
ir tai yra vienintelis teisingas pagrindas.
Todėl, jei kas užsinorės mėgautis kito žmogaus „pastangomis“,
tai jau iškart prieštaraus tiesai.
Todėl, kaip mes galime nustatyti tiesos pagrindą ir pasiūlyti jį visuomenei?

Pavyzdžiui, jei mes įpareigosime visus dirbti vienodą valandų skaičių,
mes visai neišsiaiškinsime „tiesos pagrindo“.
Ir čia mes gausime atvirą melą, kaip iš fizinės, taip ir iš dvasinės, kiekvieno dirbančiojo pusės.
Tai reiškia, kad iš prigimties pas kiekvieną žmogų yra skirtingas darbingumo „koeficientas“.
Ir vienas visai laisvai gali atlikti savo darbą per valandą,
o kitas su didelėmis pastangomis padarys tą patį darbą per žymiai ilgesnį laiką.

Taip pat mes čia susiduriame su psichologine problema.
Tai reiškia, kad iš prigimties tingus žmogus turi duoti labai daug pastangų ten, kur iš prigimties darbštus ir veržlus žmogus tą patį darbą atliks su malonumu ir visai nesistengdamas.
Tačiau, išeinant iš „tiesos“ savybės, mes negalime priversti vieną žmogų stengtis ir dirbti daugiau už kitą?
Todėl iš tikro gaunasi, kad veržlesni, darbštesni ir įžūlesni visuomenės nariai mėgaujasi kitų žmonių pastangomis!

Tačiau tai prieštarauja tiesos savybei, nes veržlesni ir įžūlesni išnaudoja tingesnius ir nedrąsesnius visuomenės narius.
Ir jei paimsime gamtos dėsnį „sekti pagal daugumą“,
tai mes visai negalėsime remtis „tiesos“ savybe,
nes tingesni ir silpnesni visada sudaro visuomenės daugumą.
Todėl jie neleis veržlių ir stiprių mažumai išnaudoti save.

Matome, kad praktiškai tiesos pagrindas – vienodas kiekvieno žmogaus pastangų kiekis,
yra visiškai praktiškai neįgyvendinamas.
Išeina, kad tiesos savybė praktiškai visai negali suderinti ir sutaikyti individo ir visuomenės santykių, todėl tai negali būti pasaulio „Galutinio ištaisymo“ pagrindas.