Norime pateikti čia mažą dalį iš Baal aSulamo kalbos Meirone:
„Materialiuose
dalykuose, užimančiuose vietą, mes susijungimą suprantame kaip vietos
priartėjimą. O atsiskyrimas mums suprantamas, kaip vietos nutolimas. Tačiau
dvasiniuose dalykuose, kurie visai neužima vietos, susijungimas ir išsiskyrimas
nėra suprantami kaip vietos priartėjimas ir nutolimas.
Formų sutapimas,
esantis tarp dviejų dvasinių objektų, mums yra suprantamas, kaip susijungimas. O
formų skirtumas, esantis tarp dviejų dvasinių objektų, skaitosi kaip
išsiskyrimas.
Ir kaip materialume kirvis atskiria objektą į dvi dalis,
nutolindamas jas vieną nuo kitos, taip formų skirtumas dvasingume padalina
dvasinį objektą į dvi dalis.
Ir jei formų skirtumas mažas, tada jų nutolimas
yra mažas. O jei formų skirtumas tarp jų didelis, sakoma, jog jie labai nutolę
vienas nuo kito. O jei yra visiškai priešingų formų, tada jie yra nutolę vienas
kito nuo vieno krašto iki kito krašto.
Pavyzdžiui, kai du žmonės nekenčia vienas kito, sakoma kad nutolę vienas nuo kito, kaip rytai nuo vakarų, o jeigu jie myli vienas kitą, sakoma apie juos, kad jie susilieję vienas su kitu, kaip vienas kūnas. Ir čia nėra kalbama apie suartėjimą arba nutolimą vietos atžvilgiu, tačiau kalbama apie formų sutapimą arba skirtumą.
Ir dabar mes galime suprasti išminčių teisumą, kai jie paaiškino
pasakymą: „Ir susiliek su Juo (Kūrėju)“, kaip susiliejimą su Jo
savybėmis. „Susiliek su
Juo“ reiškia „susiliek su Jo savybėmis. Koks Jis gailestingas, toks ir
tu būk
gailestingas. Koks jis pakantus, toks ir tu būk pakantus“.
Todėl išminčiai
visai nesupaprastino šio pasakymo, bet atvirkščiai paaiškino jį pagal genialų
jo paprastumą. Nes dvasinis susiliejimas negali būti įvykdomas kitu būdu, o tik
„formų sutapimo“ keliu.
Ir tuo, kad mes sutapatiname savo savybių formas su Palaiminto Kūrėjo savybių forma, mes tampame „susilieję su Juo“. Kaip ir yra pasakyta: „Koks Jis gailestingas, toks ir tu būk gailestingas. Koks jis pakantus, toks ir tu būk pakantus“.
Tai reiškia, kad visi Kūrėjo veiksmai yra tik sąlygoti, atiduoti ir atnešti naudą kitam, visai negalvojant apie save.
Juk Kūrėjas visai neturi trūkumo,
kurį būtų galima užpildyti, t.y. Kūrėjui visai nėra iš ko gauti.
Taip ir žmogaus, norinčio susilieti su Kūrėju, visi veiksmai turi būti sąlygojimas ir naudos artimui atnešimas. Tuo žmogus sutapatina savo „savybių formą“ su Kūrėjo „savybių forma“, ir tai skaitosi – „dvasinis susiliejimas“.
Taigi,
tampa aiškus visas žmogaus, nusipelniusio vėl susijungti su Kūrėju, šlovingumas
ir privalumas, kai žmogus nusipelno formų sutapimo su Palaimintu Kūrėju. Tada
žmogus Toros ir priedermių jėgos dėka apverčia jame įdiegtą norą gauti, kuris
atskyrė jį nuo Kūrėjo esmės (Acmuto), į norą sąlygoti.
Ir visi žmogaus veiksmai
yra tik sąlygoti bei atnešti naudą artimui, ir tai – formų su Kūrėju sutapimas.
Ir kaip iš pavyzdžio, žmogus šį kadaise atkirstą
nuo kūno „organą“, vėl sujungia su „kūnu“. Todėl jis vėl sužino bendras „kūno“ mintis, kaip žinojo dar prieš atsiskyrimą.
Taip yra ir su siela, kai siela įgauna formų su Kūrėju sutapimą, ji vėl sužino Kūrėjo mintis, kaip žinojo
dar prieš atsiskyrimą, dėl formų skirtumo priežasties.
Ir tada išsipildo
parašymas: „pažink savo tėvų Kūrėją“, o
siela nusipelno tobulo pažinimo, ir „dieviškos išminties“.
Taigi, tada žmogus nusipelno visų Toros paslapčių, nes Kūrėjo mintys yra Toros paslaptys.