• אז תתענג על ה' והרכבתיך על במתי ארץ, ואכלתיך נחלת יעקוב אביך, כי פי ה' דיבר. ישעיה נח – יד, זוהר, לך לך, ומלכי צדק Tada mėgausies Kūrėju, ir pakelsiu tave į žemės aukštumas, ir valgysi savo tėvo Jakovo palikimą, nes taip pasakė Kūrėjo burna. (Ješaja 58 – 14)

שערי קדושה חלק ב שער א  

Šventumo vartai Antra dalis. Pirmieji vartai

ravas Chaimas Vitalis

Priekaištai, arba retoriniai klausimai

Dabar atverk akis ir pamatyk tikrą šio pasaulio malonumų vertę, nes visi šio pasaulio malonumai ir gerumai yra tik iliuzija ir apgaulė.
Todėl, pagalvok kam tau didžiuotis prieš kitus, jei visi žmonės yra sukurti pagal Kūrėjo paveikslą, kaip ir tu?
Ir iš tikro pagal prigimtį mes visi esame Abrahamo, Icchako ir Jakovo sūnūs.
Todėl, jei vertinti pagal turtinį statusą, kokie tušti yra žmonės, besididžiuojantys savo materialiais turtais?
Juk tik vienas Kūrėjas praturtina ir nuskurdina.

Todėl:
- Tegul nesipuikuoja žmogus savo pinigais, nes yra:
„Turtas, atnešantis žmogui blogį“.

- Tegul nesipuikuoja žmogus savo valdžia ir garbe, nes parašyta:
„Pyksta žemė ant vergo, kuris karaliauja“ (Mišlei 30 – 22).

- Tegul nesididžiuoja žmogus išmintimi, nes kiek didelių išminčių, besipuikuojančių savo išmintimi, išėjo be naudos iš šio pasaulio ir pasaulio, kuris ateis.

Tai matome iš tokių išminčių, kaip Doegas, Achitofelas, Jeravamas istorijų.
Iš tikro tik Kūrėjo rankose suteikti arba atimti išmintį ir protą, todėl žmogus neturi puikuotis, bet prisiminti, kad jo laukia kapas ir kapo kirmėlės.
Kaip parašyta: „Dulkė tu ir į dulkes sugrįši“, ir atrodysi kaip neegzistavęs.

Taip pat, kaip galima pykti ant savo artimo, vietoj to, kad pykti ant savęs?
Žinoma, kad pykdamas žmogus išpažįsta „avoda zara” (stabmeldystę)?
Tai reiškia, kad pykdamas žmogus supykdo savo Kūrėją, kuris ateityje pareikalaus už tai ataskaitos.

Taip pat, kaip galima paniekinti amžiną gyvenimo Torą ir iškeisti ją į laikinas vertybes, kaip pinigai, garbė?

Argi galima siekti valdžios, užmirštant, kad Kūrėjo rankose išaukštinti ar pažeminti?

Kaip galima kalbėti lašon hara (blogus dalykus) apie artimą, žinant, kad kaltintojas viską praneša Kūrėjui apie tave?

Kaip galima nekęsti savo priešų, žinant, kad nėra tau didesnio priešo už patį save (tavo egoizmą), sąlygojantis tau tik blogį?

Ir kodėl mylėti save, savo „jecer hara” (blogio instinktą), žinant, kad jis tik ir ieško, kaip greičiau palaidoti tave?

Kaip galima meilikauti, ar gėdintis žmogaus, tokio kaip ir tu, ir nesigėdyti Karalių Karaliaus, teisiančio visą žemę?

Kaip galima nusidėti slapčia ir kalbėti netinkamus dalykus, jei visi darbai ir visos kalbos yra įrašomos į knygą?
Juk Kūrėjo akys apima visą žemę ir visi žmogaus žingsniai jam yra žinomi.

Kaip galima leisti laiką tuščiom kalbom, nes kiekvienam žmogui laikas yra apibrėžtas?
Juk žmogus nežino savo mirties dienos, kiek jis dar gyvens, o kiek dar reikia žmogui visko padaryti?
Kaip pasakyta:

„Kas nedirbo (neužsidirbo) Šabato išvakarėse, ką valgys per Šabatą?”