• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Paskutinės kartos kelio formavimas

Mūsų mokytojo susitikimai su pasaulietinės bendruomenės lyderiais

1939 metais mūsų mokytojas Baal aSulamas susitiko su pasaulietinės bendruomenės lyderiais ir bandė juos įtikinti tam tikrais klausimais:

Davidas ben Gurionas, kuris buvo pirmasis ministras pirmininkas po Izraelio valstybės įkūrimo, tris kartus buvo atvykęs pas mūsų mokytoją, taip pat ir Moše Šaretas, antrasis ministras pirmininkas. Tarp jų užsimezgė ryšys, ko pasekoje jis laikas nuo laiko tardavosi su Baal aSulamu.

Mūsų mokytoją domino vienas dalykas – Baal aSulamas norėjo įtikinti juos įvesti šalyje socialistinį valdymą, kurio pagrindas – sąlygojimas (meilė) artimui ir žmonių lygybė.

Yra žinomas socializmo šūkis: „Dirbk pagal galimybes, gauk pagal poreikius“.

Tai reiškia, kad žmogus turi stengtis visuomenės naudai, kiek leidžia jo jėgos, tačiau atlygį turi gauti ne tiesiogiai už atliktą darbą, o pagal savo poreikius.

Mūsų mokytojas galvojo, jog jei jam pavyks tuo įtikinti valstybės lyderius, tai paskui bus žymiai lengviau įvesti Toros idėją, kurios esmė – meilė artimui, su intencija, kad „iš lo lišma ateinama prie lišma“.

Socializmo idėja yra paremta egoizmo pagrindu, tai yra egoistine meile sau, ir nors ši idėja propaguoja visuomenės naudą ir laimę, ir tai yra ne dėl Kūrėjo paliepimo ir ne dėl noro ateiti prie susiliejimo su Juo.

O Baal aSulamo mintis buvo ta, kad jei valstybėje bus šis valdymas, bus lengviau gyvenimo būdą atvesti prie šventumo. Tačiau to pasiekti nepavyko.

Ravas Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo:

„Mūsų mokytojas Baal aSulamas Tel Avivo viešbutyje „Has“ susitiko su Ben Gurionu.

Baal aSulamas siekė, jog būtų priimtas įstatymas, leidžiantis dirbantiesiems laikytis Šabato.

Ir nors Baal aSulamas prašymą išsakė labai ramiai ir tyliai, tačiau jis sukėlė Ben Gurionui didžiulę įtampą ir sumišimą.

Išgirdęs mūsų mokytojo prašymą, jis pašoko iš vietos ir visas įsiaudrinęs ėmė vaikščioti pirmyn atgal.

Paskui pasakė:

„Kaip aš galiu meluoti pats sau? Juk aš pats nesilaikau Šabato!?“

Mūsų mokytojas jam atsakė:

„Melas ir tiesa yra matuojami tik pagal tą naudą ir žalą, kurią jie atneša. Jei tiesa atneša žalą, tada ji – melas, ir jei melas atneša naudą – tai tai tiesa“.

Ir iš tiesų, po keleto metų, kuomet Ben Gurionas patvirtino valstybės įstatymus, jis nustatė, jog valstybinė poilsio diena būtų Šabatas (šeštadienis).

Dar pasakojama, jog Ben Gurionas pasakė mūsų mokytojui:

„Esu visiškas ateistas, neturiu nieko bendro su Tora, ir apie ką toks gerbiamas ravas gali  kalbėti su tokiu žmogumi kaip aš?“

Mūsų mokytojas jam atsakė:

„Žinok, jog tas, kuris buvo ateistu ir po to tapo tikinčiu, jo tikėjimas daug didesnis ir svarbesnis, nei to, kuriam tikėjimas atėjo su auklėjimu.

Auklėjimas tampa įpročiu ir toks žmogus nejaučia jokio pažinimo ir gyvybingumo.

Tuo tarpu, kai tikėjimas žmogui ateina ne su auklėjimu, tada šis žmogus yra kupinas pažinimo ir gyvybingumo“.

Ir gerokai vėliau, 1950 metais, to meto ministras pirmininkas Davidas ben Gurionas ravui Baruchui Šalomui parašė didžiulio įvertinimo kupinus žodžius apie mūsų šventą mokytoją.

O po Baal aSulamo mirties parašė taip pat ir Jehuda Brandvainui apie mūsų mokytojo suteiktą  įkvėpimą jam.