• ובזה תבין הכתוב, ברוב עם הדרת מלך, כי ערך הרוממות בא מן הסביבה בב' תנאים: א. במדת ההערכה של הסביבה. ב. במדת גדלה של הסביבה, וע"כ ברוב עם הדרת מלך.בעה''ס, מאמר לסיום הזוהר Dabar tampa aiškus parašymas: „Karaliaus šlovė yra žmonių daugumoje“ (Mišlei 14 – 28). Tai reiškia, kad Karaliaus (Kūrėjo) išaukštinimas ateina iš aplinkos dviem keliais:Tiek, kiek aplinka vertina Karalių; Pagal aplinkos didumą, t.y. žmonių gausumą, todėl „Karaliaus šlovė yra žmonių daugumoje“. (Baal Sulamas „Straipsnis Zoharo užbaigimui“)

הקדמה לספר הזהר ג  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                          3.

Ketvirtas tyrinėjimas.
„Sitros achros“ ir „klipot“ sistema yra nutolusi nuo Kūrėjo šventumo nuo vieno krašto iki kito, taip kad negalima įsivaizduoti didesnio nutolimo.
Todėl, kaip gali būti, kad ši „sistema“ išeitų ir gautų egzistenciją iš Kūrėjo šventumo?
Ir ne tik, bet Kūrėjo „šventumas“ dar ir palaiko jos gyvavimą?

Penktas tyrinėjimas.
Prisikėlimo iš numirusių klausimas.
Žinoma, kad kūnas yra labai niekingas, t.y. nuo nuo pat gimimo jis yra pasmerktas mirti ir būti palaidotas.
Ir ne tik, bet pasakyta Zohare, kad kol visas „kūnas“ nesuirs, t.y. kol dar bus nesuirusi kokia tai „kūno“ dalis, siela negalės pakilti į Gan Eden (Rojaus sodą).
Todėl, kas tai per būtinybė, kad kūnas vėl turi „prisikeltų iš numirusių“?
Iš tikro, ar Kūrėjas negali suteikti sielai malonumo be šito „kūno“?
Ir dar labiau stebina išminčių pasakymas, kad ateityje mirusieji prisikels su visais trūkumais (defektais), kad nepasakytų, jog tai kitas kūnas, o paskui Kūrėjas „išgydys“ jų defektus.
Todėl  iškyla klausimas: koks skirtumas Kūrėjui, jei pasakys, kad tai tas ar kitas kūnas?
Ir dėl šio reikalo Kūrėjas turėtų vėl „sukurti“, t.y. atstatyti kūnų trūkumus, kuriuos po to vis tiek vėl reikės „išgydyti“?

Šeštas tyrinėjimas.
Išminčiai pasakė, kad žmogus yra visos realybės „centras“.
Ir visi „aukštutiniai“pasauliai, mūsų pasaulis bei tai, kas juos užpildo, buvo sukurti tik dėl žmogaus (Zohar, Tazrija).
Taip pat žmogus turi tikėti, kad tik dėl jo yra sukurtas pasaulis (Talmudas, Sanhedrin).
Tačiau sunku suprasti, kad dėl tokio mažo žmogaus, kurio vertė net mūsų pasaulyje nėra didesnė už „plauką“, ir tuo labiau, lyginant su „aukštutiniais“ pasauliais, kurių didumui nėra ribų, taip stengėsi Kūrėjas?
Ir svarbiausia: kam gi žmogui viso šito reikia?