• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

114.

Iš tikro ši „sugrįžimo iš baimės“ pakopa pilnai žmogaus neištaiso.
Tai reiškia, kad ši pakopa ištaiso žmogų tik nuo to laiko, kai jis „sugrįžo“ ir toliau.
Tačiau visos bėdos ir kentėjimai, kuriuos žmogus kentėjo iki „sugrįžimo“, pasilieka be ištaisymo.
Taip pat ir prasižengimai, kuriuos žmogus padarė,
neišsitaiso visiškai, bet pasilieka kaip „klaidos“.
Kaip jau aiškinome.

115.

Todėl tana Kama ir sako, kad tokiam žmogui trūksta vienos priedermės,
ir jis turi matyti save lygtais „per pusę kaltu” ir „per pusę teisiu”.
Ir žmogus turi įsivaizduoti, kad tas laikas, kai nusipelnė „sugrįžimo”,
stovi jo metų viduryje.
Todėl žmogus „per pusę kaltas”, nes toje metų dalyje,
kol padarė tšuvą (sugrįžimą, atgailą), jis iš tikro „kaltas”,
t.y. „sugrįžimas iš baimės” neištaiso žmogaus praeities.

Tačiau taip pat žmogus yra „per pusę teisus”.
Tai reiškia, kad nuo „antros” metų pusės, kai nusipelnė „sugrįžimo”,
jis iš tikro teisus, nes žmogus jau yra užtikrintas, kad daugiau nenusidės.
Todėl „pirmą metų pusę” žmogus yra kaltas,
o „kitą metų pusę” jis yra teisus.

116.

Ir todėl tana sako žmogui, kad jis įvertintų pats save,
t.y. padarytų „vieną priedermę“, kurios jam trūksta iš 613 priedermių,
nes tada žmogus bus laimingas, nes persvers save į „nuopelnų pusę“.
Iš tikro tada žmogus nusipelnys „meilės priedermės“ ir „sugrįžimo iš meilės“.
Ir dar, šio sugrįžimo dėka žmogus nusipelno,
kad visi jo tyčiniai nusikaltimai virstų nuopelnais.
Tai reiškia, kad visos bėdos ir liūdesys, kurį kentėjo iki šiol,
t.y. kol nenusipelnė tšuva (sugrįžimo, atgailos),
apsiverčia jam į begalinius ir nuostabius malonumus.
Todėl žmogus gailisi tik to, kad nekentėjo dvigubai ir dar dvigubai,
kaip pavyzdyje su ponu ir mylimu tarnu judėju.
Ir tai vadinasi „persvėrimas į nuopelnų pusę“,
nes visi žmogaus „klaidų“ ir „tyčinių nusikaltimų“ išgyvenimai dabar virsta „nuopelnais,
o „pilna nusikaltimų taurė“, dabar apsiverčią į „pilną nuopelnų taurę“.
Ir šis „apsivertimas“ yra išminčių vadinamas „persvėrimu“.

117.

Todėl tana perspėja žmogų, kad kol dar jis yra „vidurinysis“,
t.y. dar nenusipelnė „vienos priedermės“, trūkstamos jam iš 613,
netikėtų savimi iki mirties dienos.
Ir taipogi nesiremtų į „Žinančio paslaptis“ liudijimą,
kad daugiau nesugrįš prie savo kvailystės.
Tai reiškia, faktiškai žmogus dar gali padaryti prasižengimą, todėl turi tai įvertinti.
Todėl, jei padarys vieną prasižengimą, vargas jam,
nes „persvėrė“ save į nusikaltimų pusę.
Ir tada žmogus iškart praranda visą savo nuostabų suvokimą Toroję ir „Kūrėjo veido atsivėrimą“, kurio nusipelnė, ir iškart vėl sugrįžta į „Kūrėjo veido paslėpimą“.
Tai reiškia, kad „persveria: save į nuodėmių pusę,
nes praranda visus nuopelnus ir gerumą.
Ir taip pat praranda „antros metų (nuopelnų) pusės“ gerumo suvokimą,
kai jau matė aiškų Kūrėjo valdymą.
Ir todėl tana pateikia žmogui aiškų įrodymą, nes parašyta:
„Ir dėl vienos nuodėmės praras daug gerumo“.

118.

Iš tikro dabar suprask tai, ką rabi Elazaras rabi Šimono sūnus prideda prie tana Kama žodžių.
Ir kodėl nesako taip pat, kaip tana Kama:
„Per pusę kaltas ir per pusę teisus?“
Tai yra todėl, kad tana Kama kalba apie „antrą“ ir „trečią“ meilės Kūrėjui aspektą,
o rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, kalba apie „ketvirtą“, t.y. „amžinos meilės“ aspektą.
Tai reiškia apie visišką „Kūrėjo veido“ atvėrimą, ir realybės suvokimą,
tokia kokia ji yra iš tikrųjų:
Kūrėjas yra „Geras ir darantis gerumą ir blogiems ir geriems“.

119.

Dar paaiškinta, kad ketvirtą Kūrėjo meilės pakopą galima nusipelnyti tik tada,
kai pas žmogų yra plačios žinios, t.y., kai žmogus žino aiškiai ir supranta visus Kūrėjo veiksmus.
Ir taip pat žmogus žino, kaip Kūrėjas elgiasi su kitais žmonėmis, neišskiriant nei vieno.
Todėl šio didelio nuopelno, t.y. kad žmogus nusipelnė persverti save į nuopelnų pusę,
dar nepakanka ketvirtos pakopos – „tobulos meilės Kūrėjui“, gavimui.
Tai reiškia, kad žmogus dar nesuvokė Kūrėjo savybės:
„Geras ir darantis gerumą ir geriems ir blogiems“.
Iš tikro žmogus suvokė Kūrėjo valdymą tik su pačiu savimi,
ir dar kol kas nežino nuostabaus ir išaukštinto Kūrėjo valdymo aspekto su kitais žmonėmis.
Kaip jau aiškinome, kad kol žmogus dar nežino Mylimojo (Kūrėjo) elgesio su kitais,
neišskiriant ne vieno, dar negali būti meilė „amžina“.
Todėl žmogus privalo persverti visą pasaulį į „nuopelnų pusę“,
ir tik tada gali atsiverti tarp žmogaus ir Kūrėjo „amžina“ meilė.