• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות 

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

103.

Dabar išaiškėja du Toros pavadinimai:
„Atvira Tora“ ir „Slapta Tora“.
Ir reikia suprasti, kam žmogui reikalinga „slapta Tora“,
t.y. kodėl nėra visa Tora atvira?
Tačiau čia yra labai gili mintis, nes „slapta Tora“ reiškia,
kad Kūrėjas „slepiasi Toroje“.
Todėl dėl šios priežasties Ji ir vadinasi „slapta Tora“,
o „atvira Tora“ vadinasi todėl, kad Kūrėjas atsiveria Toros dėka.

Ir kaip sako kabalistai, kaip yra parašyta Vilniaus Gaono sidūre,
kad Toros suvokimas prasideda nuo „sod“ (paslapties) ir baigiasi „pšat“ (paprastu supratimu).
Tai reiškia, kad dėka būtino pastangų kiekio,
kuriuo žmogus pradžioje stengiasi „slaptoje Toroje“,
jis nusipelno „atviros Toros“, ir tai yra „pšat“.
Todėl žmogus pradeda nuo paslapties, kuri vadinasi „sod“,
ir kai nusipelno, jis užbaigia Toros mokymą paprastu supratimu, t.y. – „pšat“.

104.

Dabar tampa aišku, kaip galima nusipelnyti pirmos meilės Kūrėjui pakopos,
tai reiškia – „meilės, priklausančios nuo kokios priežasties“?
Iš tikro jau išsiaiškinome, kad nors užmokestis už priedermę yra tik „pasaulyje, kuris ateis“,
tačiau visiškai pilnas to užmokesčio suvokimas galimas jau mūsų pasaulyje.
Ir šis suvokimas ateina žmogui „akių atvėrimo Toroje“ dėka.
Todėl šis aiškus suvokimas visiškai panašus į tai,
lyg žmogus jau būtų iš karto gavęs užmokestį.
Ir aišku tada žmogus jaučia nuostabų gerumą, įjungtą į kūrimo mintį,
kuri yra „suteikti malonumą kūriniams“ plačia ir dosnia Kūrėjo ranka.
Todėl nuo šio didelio „gerumo“, kurį suvokia ir jaučia žmogus,
atsiranda tarp žmogaus ir Kūrėjo nuostabi meilė.
Nenutrūkstamai srovenanti tokiais pačiais „kanalais“,
kaip žmogus meilę jaučia natūraliai.

105.

Ir visa tai ateina žmogui po „Kūrėjo veido“ atvėrimo.
Tačiau, juk žmogus, būdamas „Kūrėjo veido“ paslėpime, kentė kentėjimus?
Ir nors dabar, po „Kūrėjo veido atvėrimo“, žmogus jau nebenori jų prisiminti,
nes „visas nuodėmes uždengs meilė“,
tai vis tik žmogui skaitosi didele „trauma“ ir „žala“?

Visa tai galioja meilės tarp žmonių aspekte, ir tuo labiau santykyje su Kūrėju,
kurio valdymas yra Tiesa, bei kuris yra „geras ir darantis gerumą“, kaip blogiems, taip ir geriems.
Todėl reikia suprasti, kaip gali žmogus nusipelnyti meilės Kūrėjui,
ir jausti bei žinoti, kad Kūrėjas visada darė žmogui tik „nuostabų gerumą“?
Kaip žmogus gali suvokti, kad Kūrėjas nuo žmogaus gimimo niekada nesąlygojo jam net menkiausios užuominos į blogį?!
Ir tai – dvi paskutinės „meilės Kūrėjui“ pakopos?

106.

Ir kad tai suprasti, mes turime remtis išminčių pasakymu:
„Jei žmogus padaro sugrįžimą (atgailą) iš meilės,
visi jo tyčiniai nusikaltimai virsta nuopelnais“.
Tai reiškia, kad Kūrėjas ne tik atleidžia žmogui jo nusikaltimus,
bet netgi kiekvieną tyčinį nusikaltimą ir nuodėmę,
kuriuos žmogus padarė,
Kūrėjas apverčia į priedermes.