• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                 47.

Pirmiausiai turime suprasti, ką reiškia „Kūrėjo veidas“,
juk parašyta: „Paslėpsiu veidą“.
Tai geriausia suprasti iš materialaus pavyzdžio:
Jei žmogus mato savo draugo veidą, tada pažįsta jį iš karto.
Tačiau jeigu mato draugą iš nugaros,
tada nėra pilnai įsitikinęs, ir gali suabejoti,
gal tai kas kitas, ne jo draugas.
Taip ir mūsų situacijoje, juk visi žino ir jaučia,
kad Kūrėjas yra geras, o „Gero būdas yra daryti gera“.
Todėl, kai Kūrėjas daro gera kūrinijai,
kurią sukūrė savo dosnia ranka, skaitosi,
kad „Kūrėjo veidas“ yra „atvertas“, t.y. „atsuktas“ į kūriniją.
Tai reiškia, kad tada visi žino ir „pažįsta“ Kūrėją,
nes Jis elgiasi kaip ir dera savo vardui:
„Geras ir darantis gerumą“.
Kaip aukščiau yra paaiškinta apie atvirą Kūrėjo valdymą.

                                                                      48.

Tačiau, kai Kūrėjas elgiasi su kūriniais atvirkščiai, nei paminėta,
t.y. kai žmogus patiria skausmus ir kentėjimus Kūrėjo sukurtame pasaulyje,
tada tai skaitosi, kaip Kūrėjo „nugara“, arba „kita pusė“.
Tai reiškia, kad „Kūrėjo veidas“, t.y. absoliutaus gerumo savybė,
yra nuo žmogaus paslėpta visiškai, ir Kūrėjas nesielgia taip,
kaip dera Jo vardui – „geras ir darantis gerumą“.

Ir tai panašu, lyg žmogus matytų savo draugą „iš nugaros“,
todėl galima suabejoti, gal tai kas nors kitas.
Apie tai parašyta:
„Ir užsidegs Mano pyktis... ir paslėpsiu veidą nuo jų“.
Tai reiškia, kad Kūrėjo „pykčio“ metu, kai kūrinija gauna iš Jo kentėjimus ir bėdas,
skaitosi, kad Kūrėjas slepia savo „Palaimintą veidą“,
t.y absoliutaus gerumo savybę, ir yra atverta tik Jo „nugara“.
Tada reikalingas didelis sustiprėjimas Kūrėjo tikėjime,
kad apsisaugoti nuo nuodėmingų abejonių (neduok dieve).
Ir todėl, kad sunku pažinti Kūrėją „iš nugaros“,
ir tai vadinasi „Paprastu paslėpimu“.

                                                                       49.

Ir kai žmogaus bėdoms ir kentėjimai labai padidėja (neduok dieve),
tai atveda į „dvigubą paslėpimą“,
dar vadinamą knygose „paslėpimą paslėpime“.
Ir tada sakoma, kad nesimato netgi Kūrėjo „nugaros“ (kitos pusės) neduok dieve.
Tai reiškia, kad žmogus netiki, kad Kūrėjas pyksta ant jo ir baudžia jį,
bet žmogus viską priskiria atsitiktinumui ח''ו (chas ve šalom – neduok dieve).
Todėl tada žmogus ateina iki visiško Kūrėjo neigimo,
bei netikėjimo Kūrėjo valdymu „užmokesčiu ir bausme“.
Apie tai parašyta:
„O Aš „paslėpte paslėpsiu“ savo veidą... nes kreipėsi į kitus dievus“.
Ir žmogus ateina iki visiško Kūrėjo neigimo,
bei kreipiasi į „avoda zara“ (stabmeldystę).

                                                              50.

Iš tikro prieš tai Tora rašo apie paprastą (viengubą) paslėpimą:
„Ir pasakys tą dieną, ar ne todėl,
kad nėra Kūrėjo manyje ištiko mane šis blogis“ (Dvarim 31 – 17).
Tai reiškia, kad dar yra tikima Kūrėjo valdymu „užmokesčiu ir bausme“.
Todėl žmogus sako, kad bėdos ir kentėjimai ateina pas jį todėl,
kad jis nėra susijungęs su Kūrėju:
„Ar ne todėl, kad nėra Kūrėjo manyje ištiko mane šis blogis“.
Ir tai skaitosi, kad žmogus „mato“ Kūrėją, tačiau tik iš „nugaros“.
Todėl šis paslėpimas ir vadinasi viengubas arba paprastas,
nes yra paslėptas tik „Kūrėjo veidas“.

                                                                       51.

Iš tikro paaiškinome du „paslėpto Kūrėjo valdymo“, kurį jaučia žmonės,
aspektus, t.y. „viengubą paslėpimą“ ir „paslėpimą paslėpime“.
„Viengubas paslėpimas“ reiškia,
kad yra paslėptas Kūrėjo „veidas“, ir atverta tik Jo „nugara“.
Todėl tada tikima, kad Kūrėjas sąlygoja žmonėms kentėjimus kaip bausmę,
tačiau jiems sunku visada pažinti Kūrėją „iš nugaros“,
ir kartais yra ateinama prie prasižengimo.
Tačiau vis tik toks žmogus yra vadinasi „nevisiškas nusidėjėlis“.
Tai reiškia, kad žmogaus prasižengimai yra panašūs į klaidas,
nes ateina dėl daugelio kentėjimų,
ir jis dar tiki „valdymu užmokesčiu ir bausme“.

                                                                         52.

„Paslėpimas paslėpime“ reiškia,
kad netgi Kūrėjo „nugara“ yra paslėpta nuo žmogaus.
Tai reiškia, kad žmogus netiki Kūrėjo valdymu „užmokesčiu ir bausme“,
todėl jo daromi prasižengimai skaitosi kaip „tyčiniai nusikaltimai“.
Ir tokie žmonės vadinami „visiškais nusidėjėliais“,
nes jie neigia Kūrėją ir sako,
kad Jis visai „nevaldo ir neprižiūri“ savo kūrinių.
Ir tokie žmonės pripažįsta „avodą zarą“ (stabmeldystę),
kaip parašyta Toroje:
„Nes nusisuko į „kitus dievus“.