• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Ir vis tik – „Didis Išgelbėtojas“

Kai rabi Icchakas Agasi susižadėjo su ravo Barucho Šalomo dukra, atėjo rabi Icchakas pas mokytoją Baal aSulamą ir papasakojo apie savo seserį, kuri buvo jau nejauna mergina, tačiau jai vis dar nepavyko rasti jaunikio.

Baal aSulamas jam atsakė: 

„Nepergyvenk, ji susižadės ir ištekės pirmiau tavęs“.

Iš tikrųjų taip ir įvyko.

Dar pasakojama apie rabi Josef Vainštoko sūnų. Jis sirgo sunkia liga ir jam buvo reikalinga storosios žarnos operacija.

Rabi Josefas atėjo pas Baal aSulamą ir pasakė, jog apsiima pardavinėti ir platinti knygą Zohar.

Neilgai trukus jo sūnus visiškai pasveiko ir begaliniam gydytojų nustebimui, jam visai nebereikėjo operacijos.

Kartą sunkiai susirgo pats rabi Josef Vainštokas, Baal aSulamo mokinys.

Gydytojai „nuleido rankas“ – jie sakė, kad reikalinga operacija, kuri tais laikais buvo gan sudėtingas dalykas.

Rabi Josefas atėjo pas Baal aSulamą ir papasakojo apie visa tai.

Baal aSulamas vėl jam pasakė, kad imtųsi pardavinėti ir platinti knygos Zohar komentarą, ir tada viskas susitvarkys.

Vėl ėmėsi rabi Josefas šio darbo – su dar didesne jėga ir užsidegimu.

Kai po kurio laiko vėl nuvyko pasitikrinti pas gydytojus, jie buvo šokiruoti pamatę, jog ligos nebėra net pėdsako.

Ir nuo tada rabi Josefas užsiėmė knygos Zohar su „Sulam“ komentarais pardavimu ir platinimu.

Taip rašė savo knygoje „Ir surinko Josefas“:

„Dėkoju ir šlovinu Kūrėją už tai, kad nusipelniau brandžiais savo gyvenimo metais keliauti po platų pasaulį ir atspausdinti bei išplatinti apie tris tūkstančius penkis šimtus knygos Zohar su „Sulam“ komentarais tomų.

Ir taip pat pačiame Izraelyje – daugiau nei tūkstantį tomų.

Ir tuo šiek tiek sąlygojau „malonią dvasią“ mūsų šventam mokytojui ir prisidėjau jo svarbiame knygų rašymo darbe“. 

Pasakojo rabi Pinchas Brandvainas:

„Neįmanoma įsivaizduoti ir suskaičiuoti, kiek knygų per savo gyvenimą  pardavė rabi Josefas Vainštokas.

Tikriausiai tuo metu nebuvo nei vieno judėjo Londone, kuris nebūtų turėjęs knygos Zohar su „Sulam“ komentarais.

Ir visa tai dėka rabi Josefo pastangų“.

Baal aSulamo anūkas Josef Veincmanas, būdamas pusantrų metų amžiaus, susirgo meningitu, ir gydytojai konstatavo, jog jo būklė labai pavojinga ir kad vaikas neišgyvens.

Berniuko motina atėjo pas Baal aSulamą ir verkdama papasakojo apie sūnaus ligą.

Tą dieną mūsų mokytojas nepasirodė Mincha maldoje.

O vaikas po kurio laiko pasveiko...

Rabi Eliazaras Chaimas, rabi Moše Barucho Lemberger sūnus prieš Jom-Kipurą susirgo liga, nuo kurios mirdavo daug žmonių.

Rabi Moše Baruchas kreipėsi į mokytoją Baal aSulamą, ir šis palaimino, kad rabi Moše sūnus pasveiktų.

Ir kai sūnus pasveiko, pasakė jam rabi Moše Baruchas:

„Daugiau nebeturiu sūnaus – dabar tu mano mokytojo sūnus, nes jis tas, kuris tave „prikėlė iš numirusių“.

Rabi Davido Meincbergo brolis buvo paaukojimų rinkėju Tiberijoje, vietovėje prie rabi Meiro kapo.

Kiekvienas jam gimęs vaikas, sulaukęs metų-pusantrų, numirdavo.

Rabi Abrahamas Aškenazi pasakė rabi Davido brolio žmonai, kad ji nuvyktų pas „dievišką kabalistą“ ravą Ašlagą į Jeruzalę ir jis jai padės.

Taip ji ir padarė: nuvyko pas Baal aSulamą ir papasakojo jam savo problemą.

Jis atsakė:

„Nėra tau ko pergyventi – vaikas, kurį dabar nešioji, išgyvens. Ir gyvenime jam neprireiks daktarų“.

Ir iš tiesų, šis vaikas augo tvirtos sveikatos ir per savo gyvenimą niekada nesirgo.

Rabi Azrielis Chaimas Lembergeris pasakojo:

„Baal aSulamui namuose patarnavo mano brolis rabi Zalmanas Lembergeris.

Kartą nutiko, jog jis negalėjo dirbti ir paliko mane vietoje savęs.

O pas Baal aSulamą su prašymu atėjo rabi Josefo Vainštoko žmona.

Kai užėjau pas mokytoją, pamačiau jį kenčiantį baisias kančias – jam labai skaudėjo rankas nuo žaizdų, esančių ant rankų. Mokytojas pasakė, jog jei rabi Josefo žmona atėjo priminti apie jos problemą, neįleisti pas jį.

Išėjau ir paklausiau jos, tačiau ji atsakė, kad atėjo visai ne dėl to.

Rabi Josefo žmona užėjo pas Baal aSulamą ir vis tiek užsiminė jam apie savo bėdą.

Ir kai po to įėjau pas mokytoją, pamačiau, jog nuo didžiulio skausmo jo rankos buvo net pamėlynavę.

Jis kentėjo ne todėl, kad įėjo toji moteris, bet dėl žmogaus, apie kurio bėdą ji atėjo priminti, skausmo“.