• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Mūsų mokytojo laiškai

Tuo laiku, kai mūsų mokytojas būdavo išvykęs iš Izraelio, jis daug rašydavo savo mokiniams. 

Baal aSulamo laiškai – tai nuostabus straipsnių apie Kūrėjo darbą rinkinys, patarimai ir pamokymai einančiam tiesos keliu, suteikiantys jėgų ir uždegantys kiekvieną, ieškantį Kūrėjo.

Iš šių laiškų matyti, jog Baal aSulamas tarsi „pjaudamas aštriu skalpeliu“ leidosi į savo mokinių sielos gelmes.  

Jis „nevyniojo žodžių į vatą“ tam, kad pagražintų karčią tiesą.

Atvirkščiai, jis atverdavo „nuogą tiesą“, nes tik atvėrus visą sugedimą, galima tikėtis ištaisymo.

Ir taip Baal aSulamas rašė savo laiške 1921 metais:  

„Aš visai nejaučiu tų kentėjimų, kuriuos jauti tu. 

Priešingai – aš džiaugiuosi dėl tų defektų, kurie atsivėrė ir atsiveria tavyje, ir  pergyvenu dėl tų, kurie dar neatsivėrė ir atsivers tik ateityje. 

Juk paslėptam trūkumui nėra vilties būti pastebėtam, ir didžiulė pagalba iš dangaus yra jo atsiskleidimas.

Nes yra taisyklė – negalima duoti to, ko neturi, ir jei atsivėrė dabar, be jokios abejonės šis defektas jau buvo tavyje nuo pat pradžių, tik paslėptas“.

Iš daugelio laiškų matyti, kad nors Baal aSulamą nuo jo mokinių skyrė didelis atstumas, tačiau iš tiesų dvasiškai jis buvo labai artimas jiems.

Jis skatino ir savo mokinius kuo greičiau „išmesti visą materialumą“, stengtis anuliuoti egoistinę meilę sau bei didinti meilę artimui.  

Iš šių laiškų atsiskleidžia nepaprastas mūsų mokytojo didumas ir tai, kad pasaulyje jam egzistuoja vien tik meilė Kūrėjui.

Taip pat tai, jog jis visada, visais įmanomais būdais ir viską stengėsi daryti tik tam, kad suteikti malonumą Kūrėjui.

„Iš šito pasaulio žmogui nebus visai nieko“

Nepriteklius

Baal aSulamo namuose buvo didelis nepriteklius ir stygius, visiškai nebuvo pinigų.

Todėl mokiniai atnešdavo maisto produktų, kad jo šeimos nariai galėtų pavalgyti.

Tačiau Baal aSulamas į tai visai nekreipė dėmesio, jis visa savo siela buvo giliame, stipriame ir nenutrūkstame ryšyje su Kūrėju.

Kaip jis išsireiškė viename savo laiškų:

„Ne dėl savo garbės ir ne dėl savo poreikio parašiau knygą, tačiau tik dėl Palaiminto Kūrėjo“ (1926 m.).  

Ir taip pat rašė:

„Aš paskyriau savo gyvenimą visomis išgalėmis ir visais įmanomais būdais dirbti Kūrėjui, ir nėra svarbesnio bei sunkesnio darbo pasaulyje, kuris sustiprintų mane, už darbą Kūrėjo garbei.

Netgi atvirkščiai, su didžiausia meile dedu pastangas, kad suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui“.

Kartą pasakė mūsų mokytojas:

„Materialumas ir dvasingumas yra absoliučiai priešingi dalykai: visas pasaulis trūkumą jaučia tik materialume, ir tas, kam trūksta kažko materialume, jaučiasi blogai.

Tačiau kai žmogus užpildo savo materialius poreikius, jis nejaučia juose pasitenkinimo ir vis tiek jaučiasi tuščias.

Tuo tarpu dvasingume yra atvirkščiai: niekas pasaulyje nejaučia trūkumo dvasingumui, žmogus gali gyventi ir be jo, netgi atvirkščiai – žmogui reikia didelio darbo ir pastangų, kad pajaustų dvasingumo trūkumą.

Tačiau tas, kuris nusipelno nors mažiausio prisilietimo bei kontakto su Kūrėju, jis yra laimingiausias žmogus pasaulyje“.

Pasakojama, kad rabanit (ravo žmona) kartą su kartėliu paklausė mūsų švento mokytojo:

„Kodėl pas visus ravus ir mokytojus namuose nieko netrūksta, tuo tarpu mes gyvename taip sunkiai?“

Atsakė jai Baal aSulamas:

„Pas kitus ravus ir mokytojus ateina chasidai prašyti dėl materialaus gerbūvio. Ravai meldžiasi dėl jų, o „kiekvienas prašantis dėl draugo dalyko, kurio reikia ir jam pačiam, gauna tai pirmas“.

Todėl tie ravai ir mokytojai turi gausų aprūpinimą.

Tuo tarpu mano mokiniai ateina manęs prašyti vien tik dvasingumo, todėl tai man ir „nusileidžia iš dangaus“ ir būtent dvasingumą, o ne materialius dalykus aš turiu duoti jiems“.