• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Kelionės

Kartas nuo karto Baal aSulamas su savo mokiniais rengdavo išvykas.

Išvykos būdavo labai pakilios.

Jų tikslas – išeiti iš rutinos, kad širdis prisipildytų entuziazmo ir jaudulio prieš Kūrėją.

Taip pat šių išvykų tikslas buvo padidinti šventumo džiaugsmą, bei mokinių brolybę bei bičiulystę.

Vieną kartą mūsų mokytojas kartu su rabi Baruchu Šalom, rabi Jehuda Brandvainu ir rabi Jehošua Horovic vyko iš Merono į Peki‘iną (kaimas Šiaurės Izraelyje), į olą, kurioje slėpėsi rabi Šimonas bar Jochajus.

Jie jojo ant arklių, nes tuo metu šiame rajone nebuvo kitokių susisiekimo priemonių.

Po to jie nuvyko į Cfatą. Kai jie įėjo į mažą kambariuką, kuriame mokėsi šventas Ari, Baal aSulamas pasakė:

„Iš tokio mažo kambarėlio kaip šis, išėjo tokia didelė šviesa pasauliui“.

Pasakojo admor rabi Baruch Šalom:

„1925 metais mano tėvas ir mokytojas buvo Givat Šaul rajono Jeruzalėje ravas.

Tais metais atsitiko taip, kad Pesacho šventei visoje Jeruzalėje nebuvo žuvies.

Ir pasigirdo žinios, kad jų galima gauti netoli Jericho, tačiau tai buvo pavojinga dėl ten valdžiusių arabų.

Visgi nežiūrint į tai, mūsų mokytojas Baal aSulamas nusprendė keliauti į Jerichą ir gauti ten žuvies.

Jis išvyko lydimas grupės mokinių „choel amoed“ (tarpšventinės dienos) Šabato išvakarių rytą.

Prie jo prisijungė Jehošua Horovic, Jehuda Brandvainas ir aš (t.y. rabi Baruch Šalom). Važiavome automobiliu.

Išvykdami pasiėmėme talitą, macų, obuolių ir citrinų.

Nenuvažiavus nei pusės kelio, sugedo automobilis.

Visos mūsų pastangos jį sutaisyti buvo bergždžios.

Šabatas artėjo, išeities nesimatė, todėl jie buvo priversti sutikti Šabatą netoli Jericho esančios arabų gyvenvietės policijos nuovadoje.

Kai jų šeimos Jeruzalėje pamatė, kad grupė negrįžta, pranešė anglų policijai.

Anglų policija pradėjo paiešką ir surado juos toje arabų gyvenvietėje. Grįžę jie pranešė artimiesiems apie mūsų mokytojo ir jo mokinių situaciją.

Šis Šabatas buvo ypatingas.

Jo metu Baal aSulamas atskleidė labai gilias Toros paslaptis ir darbo Kūrėjui aspektus. 

Ir kam tada rūpėjo, kad mes turėjome tik vieną talitą, ir kad tada ryte visa mūsų mokinių grupelė apsigaubė tuo vienu talitu?..

Ir kam tada buvo svarbu, kad išskyrus obuolius ir citrinas visiškai nebuvo ką valgyti, ir todėl turėjome visas tris Šabato trapezas daryti vien su obuoliais ir citrinomis...?

Po Šabato iš karto grįžome į Jeruzalę, kadangi mieste susirūpinimas dėl mūsų buvo didžiulis“.

Kai mokiniai grįžo prie sugedusios mašinos, norėdami partempti ją, didžiuliam jų nustebimui, to visiškai nebereikėjo – mašina veikė kuo puikiausiai“.

Yra pasakojama apie kelionę, kuomet Baal aSulamas su savo mokiniais išvyko į Chevroną.

Pakeliui vienas iš mokinių užsuko pas arabų prekeivį nupirkti iš jo žiedų savo anūkėms.

Tai pamatęs Baal aSulamas pasakė tai, kas išvertus iš idiš kalbos reiškia, kad „jis nusipirko trūkumus“.

Mokinys, vėliau pasakodamas šią istoriją, giliai atsidusdavo, nes suprato, kiek daug prarado dėl savo lengvabūdiškumo.

Paaiškinimas: darbas tarp mokinio ir mokytojo – tai pasiruošimas darbui tarp žmogaus ir Kūrėjo.  

Todėl šito darbo esmė yra tikėjimas mokytojo didumu ir jo išaukštinimu.

Šis tikėjimas įpareigoja žmogų valdyti savo mintis, kalbą ir veiksmus taip, kaip jis tai darytų paties svarbiausio ir iškiliausio pasaulyje žmogaus akivaizdoje.

Tad toks mokinio elgesys, iš vienos pusės, buvo tikėjimo mokytoju pažeidimas, iš kitos pusės, Baal aSulamas parodė, kad negalima užsiimti tuščiais dalykais būnant šalia mokytojo.

Ir ne todėl, kad Baal aSulamui būtų reikėję, kad jį garbintų koks nors žmogus, tačiau jis norėjo savo svarbiam mokiniui parodyti teisingą kelią.

Kartą Baal aSulamas vyko į Tiberiją ir apsistojo ten rabi Menachem Edelšteino namuose.

Ten buvo vienas judėjas, kuris labai daug dėmesio skyrė rūpinimuisi kūno sveikata ir kuris labai norėjo susitikti su Baal aSulamu, kad mokytojas padėtų jam tame...

Jis kreipėsi į rabi Abrahamą Aškenazi, ir šis jį suvedė su Baal aSulamu.

Kai judėjas atėjo pas mokytoją, šis pasakė jam pavyzdį:

„Po mišką klaidžioja asilas, jeigu jis ligotas, šiek tiek paklaidžios ir numirs, o jei jis sveikas, tuomet greitai nenumirs ir klaidžios dar ilgai.

Ir pridūrė: Ar nori, kad palaiminčiau tave, jog būtum sveikas asilas ir klaidžiotum ilgai?...“

Tuo laiku, kai Baal aSulamas buvo apsistojęs Tiberijoje, pas jį atėjo rabi Abrahamas Aškenazi, ir pasakė, kad nori pakviesti pas jį Tiberijos sefardų rabinus, kad Baal aSulamas pasikalbėtų su jais.

Ir nors Baal aSulamas neturėjo tam labai didelio noro, tačiau rabi Abrahamo prašomas, galiausiai sutiko.

Rabi Abrahamas nuėjo pas juos ir pakvietė ateiti pas Baal aSulamą per Šabatą, prieš Mincha (popietinę) maldą.

Kai Baal aSulamo mokinys rabi Menachem Edelšteinas pamatė juos ateinant, pranešė apie tai mokytojui.

Baal aSulamas iškart ėmė vaikščioti iš vieno namų galo į kitą, visas tarsi degdamas, užmerktomis akimis.

Kai jie užlipo laiptais, vėl pranešė apie tai Baal aSulamui, jis ėmė dar greičiau bėgioti iš vieno galo į kitą, ir kai rabinai atėjo iki pat durų, staiga apsisuko ir išėjo atgal.

Ir kai rabi Menachem pasakė mokytojui, jog rabinai išėjo, jo eisena iškart tapo daug ramesnė, kol jis visai liovėsi vaikščioti.

Ravas Abrahamas Brandvainas pasakojo:

„Kartą mūsų mokytojas su savo mokiniais per Sukot šventę išvyko į Tiberiją.

Po kelių valandų kelionės jie pasijuto išalkę ir ištroškę, tad norėjo ko nors užkąsti ir išgerti „lechaimą“ (keliant taurę, sakoma „le chaim“ –„už gyvenimą“).  

Mano tėvas ir mokytojas rabi Jehuda Brandvainas ir Mordechajus Klar nuėjo ir apvertė transporto stotelės būdelę, užklojo jos viršų medžio šakomis ir gavosi Suka („Suka“ – palapinė, statoma Sukot šventės metu, ir šios šventės metu galima gerti ir valgyti tik joje).

Tada jau galėjo valgyti ir gerti kiek nori“.

Admor rabi Baruch Šalom su jumoru papasokojo, kaip kartą su savo tėvu ir mokytoju vyko iš Tel Avivo į Jeruzalę:  

„Išvykome ketvirtadienį apie vidurdienį, o į Jeruzalę atvykome tik penktadienį ryte...

To priežastis buvo tame, kad vairuotojas buvo naujas, o automobilis senas...

Šios kelionės metu turėjau sėdėti automobilio gale, ir rankose laikyti „užvedimo laidus“, nes tik tokiu būdu automobilis galėjo važiuoti.

Kai pagaliau sėkmingai pasiekėme Jeruzalę, jau buvau susipažinęs su visomis variklio dalimis ir jo veikimu...“