kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 


Trečia dalis


Iš Varšuvos į Šventąją žemę



Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo (tai, ką girdėjo iš Baal aSulamo žmonos Rivkos Ruizos):

„1921metais Baal aSulamas pasakė savo žmonai:

„Šiame pasaulyje man nebėra daugiau ką veikti, nes jau ištaisiau viską, ką turėjau ištaisyti (žmogaus atėjimo į šį pasaulį tikslas - visiškas ir absoliutus susiliejimas su Kūrėju, kiekviename veiksme ir judesyje, kiekviename žodyje, išeinančiame iš lūpų).

Pravirko jo žmona ir pasakė jam:

„Kaip gali mane palikti vieną su mažais vaikais?“

Ir atsakė jai Baal aSulamas:

„Yra tik viena galimybė man pasilikti šiame pasaulyje - tai išvykti į Izraelį“.

Tada jo žmona tarė:

„Po viso to, ką čia pasiekei, kai tapai žymiu Varšuvos rabinu, bei mokytoju, turinčiu daug mokinių, nori viską prarasti tuščioje žemėje?“

Atsakė Baal aSulamas:

„Tik Izraelio žemėje man dar yra dvasinio darbo.

Jei neišvyksiu ten, man bus tas pats, kas buvo dviems admor iš Prusovo mokiniams, kuriems daugiau nebebuvo ką taisyti (kaip buvo minėta, du admor iš Prusovo mokiniai mirė po to, kai pasakė savo mokytojui, kad jie jau baigė visą ištaisymo darbą)“.

Kai rabanit („rabanit“ - ravo žmona) išgirdo šiuos žodžius, ir suprato, ką tai reiškia, labai išsigando. 

Tada mūsų mokytojas jai pasakė:

„Jei mes nuspręsime vykti į Izraelį, tai išvykti reikia tuojau pat“.

Pinigų nebuvo, todėl rabanit ėmėsi žygių, kad jų gautų.

Tuo metu ji laukėsi, tačiau nekreipė dėmesio į tai, ir ėmė krautis lagaminus bei ruoštis išvykimui iš Lenkijos.

Jie išvyko iš Varšuvos 1921 metais pirmą elulio mėnesio vakarą.

Ir paskui, vidury kelionės, laive, plaukiančiame į Izraelį, atėjo laikas gimdyti.

Ir tada jiems gimė dukra Bat Ševa“.  


Pasakojo mūsų mokytojo duktė Sara Brodčik:

„Mano tėvo kelionė buvo tokia skubota, kad net negalėjo kartu pasiimti visų vaikų, todėl mane ir kitus vaikus paliko pas gimines.

Aš prisijungiau prie jų gerokai vėliau“.

Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo (tai, ką girdėjo iš rabi Davido Meincbergo):

„Prieš išvykdamas į Izraelį, mano tėvas nuvyko pas savo mokytoją admor iš Prusovo atsisveikinti su juo.

Tačiau rabi nebuvo patenkintas dėl šio išvykimo.

Pasakė jam rabi iš Prusovo:

„Žinok, kad Izraelio žemėje prarandamos visos dvasinės pakopos“.

Atsakė jam Baal aSulamas:

Ieškau ne dvasinių pakopų, ieškau tik dvasinio darbo.

Ir jie taikiai išsiskyrė.

Taigi, per Sukot šventės chol-amoed („chol amoed“ - dienos tarp pirmos ir paskutinės švenčių dienų), 1922 metais, mūsų mokytojas, būdamas 36 metų amžiaus, kartu su savo žmona pasiekė Šventą žemę.

Jis išsilaipino Jafos uoste, ir iš karto patraukė į Jeruzalę (tuo metu Izraelis buvo britų vadžioje ir atvykimas į šalį buvo griežtai ribojamas - įleidžiami buvo tik labai pasiturintys žmonės).

Kai mūsų mokytojas buvo paklaustas, kiek uždirba per mėnesį, jis atsakė: „Nuo dvidešimt septynių iki trisdešimt lirų“.

Ir vien todėl jis buvo įleistas.

Vėliau jis paaiškino, kad jo pajamos yra trys liros per mėnesį, o tarp 27 ir 30 yra lygiai trys...

Po mūsų mokytojo atvykimo į Šventą žemę, jį pasiekė žinia, kad mirė du iš jo pasilikusių vaikų: 13 metų sūnus Davidas, ir duktė, vardu Bracha.