Pasakojo rabi Baruch Šalom Ašlag:
„Kartą su savo tėvu ir
mokytoju Baal aSulamu keliavome iš Varšuvos į Galiciją pas rabi Isacharą
Dov, admor iš Belzo.
Ir būtent mūsų vizito pas jį metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.
Mes kuriam laikui pasilikome pas rabi iš Belzo, nes buvo uždaryti
visi keliai.
Aplink vyravo visiška suirutė ir chaosas, niekas nežinojo, kas bus rytoj. Be viso to, buvo visiškai sutrikusi transporto sistema.
Po kurio laiko rabi iš Belzo mums pasakė, kad galime keliauti atgal.
Logiškai
žiūrint, nebuvo absoliučiai jokio būdo saugiai pasiekti Varšuvą, tačiau
mano tėvas visiškai pasitikėjo rabi žodžiais, tadėl išvyko į kelią.
Ir
iš tikrųjų, po to mums pasitaikė kareivių traukinys, kuriuo ir grįžome į
Varšuvą“.
Dar vienas pasakojimas apie mūsų mokytojo gyvenimą:
„Kartą vienoje
iš kelionių su admor iš Prusovo, vežikas pasakė jiems, kad vienas
žmogus prašosi priimamas į jų vežimą ir paklausė, ar jis gali įlipti pas
juos.
Admor iš Prusovo atsakė, kad jei tam žmogui pakeliui
ir jei dėl jo nereikės išsukti iš kelio - tegul lipa.
Vežikas paklausė jo, šis atsakė, kad jam pakeliui ir įlipo. Šis žmogus buvo vieno teisuolio anūkas, kuo labai didžiavosi.
Tik įlipęs, išsidrėbė ant antrojo vežime esančio suolo priešais admor
iš Prusovo ir Baal aSulamą ir nusivilko visus viršutinius drabužius.
Ravas
ir jo mokinys įtemptai mokėsi Toros, kai šis judėjas staigia pertraukė
juos ir pasakė:
„Ar jūs žinote, kad aš esu išminčiaus anūkas?“
Ravas jam nieko neatsakė ir toliau tęsė savo mokymą, kadangi jis vertino ne tėvų, o paties žmogaus nuopelnus.
Po kiek laiko judėjas vėl pasakė ravui:
„Ar žinote, kad aš padariau stebuklą?“
Ravas jo paklausė:
„Ir kokį gi tu stebuklą padarei?“
Šis atsakė, kad jis nuvyko į miestą savo verslo reikalais, nuėjo pas vieną žymų to miesto žmogų ir pasakė jam, kad yra tokio ir tokio išminčiaus anūkas ir kad jam reikia pinigų jo verslui. Šis atsakė, kad neketina duoti jam pinigų.
Tada tas žmogus jam pasakė, kad jei neduos, pražudys jo dukterį,
kuri tuo metu kankinosi sunkiame gimdyme.
Šeimininkas atsakė, kad nebijo jo žodžių ir kad nesiruošia duoti jam pinigų.
Baigdamas pasakojimą, judėjas pasakė ravui, kad galiausiai moteris numirė... Ir pasak jo, stebuklas ir yra tame, jog toji moteris mirė...
Pasakė jam ravas:
„Tavo laimė, kad aš netikiu tavimi.
Nes jei tai, ką
papasakojai, būtų tiesa, išmesčiau tave iš vežimo, už tai, kad esi
dvigubas žudikas, nes išsiuntei iš šio pasaulio ne tik moterį, bet ir
jos vaiką.
Vietoje to, kad iš tiesų padarytum stebuklą ir išgelbėtum ją nuo sunkaus gimdymo“.
Vienais metais iškilo klausimas dėl tam tikros etrogų rūšies („etrogas“ - tai citrusinis vaisius, naudojamas atliekant „arba minim“ (keturių augalų rūšių) priedermę per Sukot šventę), ar ši rūšis yra sukryžminta su kito augalo rūšimi, ar ne.
Vienas ravas nustatė, jog jie yra sukryžminti, todėl netinka palaiminimui.
Šis klausimas buvo pateiktas ir Baal aSulamui, kai jis buvo pas rabi iš Prusovo, ir Baal aSulamas pasakė, kad ši etrogo rūšis nėra sukryžminta.
Baal aSulamo mokytojas jam pasakė, kad jei jis nuvyks pas anksčiau minėtą ravą, teigiantį, kad etrogas netinkamas palaiminimui, ir įrodys jam, kad jis neteisus, tada jis per Sukot pasakys palaiminimą būtent šiam etrogui.
Mūsų mokytojas nuvyko į miestą, kuriame gyveno šis ravas. Susitiko su juo ir pradėjo diskutuoti, norėdamas įrodyti jam savo teisumą.
Kai galiausiai tas ravas nebeturėjo, ką atsakyti, ryžtingai tarė:
„Esu vyresnis už tave, ir todėl aš nustatau, kad etrogas netinkamas!“
Tačiau Baal aSulamas tarė:
„Šie dalykai nepriklauso nuo amžiaus...“.
Ir tuoj pat paliko ravo namus.
Ir taip, per Sukot šventę, rabi iš Prusovo palaimino būtent su šiuo etrogu...