• וימררו את חייהם בעבדה קשה בחמר ובלבנים ובכל עבדה בשדה את כל עבדתם אשר עבדו בהם בפרך. שמות א' – יד Apkartino mūsų gyvenimą sunkiu darbu...ir visais lauko darbais, kuriuos dirbo vergiškai“ (Šmot 1 – 14).

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Baal aSulamo šeima

Baal aSulamo duktė Bat Ševa Raichberd pasakojo:

„Lenkijoje buvo priimta, kad kiekvienas ką tik sukūręs šeimą ješivos mokinys, būtų išlaikomas uošvio, jei pastarasis buvo pasiturintis žmogus.

Iš tikro. uošvis aprūpindavo visus jo poreikius, kad šis galėtų atsidėti vien tik Toros mokymuisi ir dvasiniam darbui be jokių papildomų rūpesčių.

Iš tiesų, mano mamos tėvai buvo labai turtingi žmonės, todėl po vestuvių mano tėvas su mano mama gyveno Prusovo miestelyje, išlaikomi mamos tėvų.

Tačiau žento elgesys uošviams atrodė labai keistas ir nepriimtinas: kiekvieną naktį, pirmą valandą po vidurnakčio jis keldavosi dirbti Kūrėjui - skirtingai, nei kiti miestelio gyventojai, kurie keldavosi ryte.

Visą laiką jis buvo pasinėręs į Torą ir į maldą.

Ir be šių dalykų mano tėvui daugiau niekas neegzistavo.

Todėl jie pradėjo rodyti jam priešiškumą ir ėmė nuteikinėti dukrą prieš vyrą.

Mano tėvas ir mama labai kentėjo dėl jų priešiško elgesio ir spaudimo, todėl nusprendė palikti Prusovą ir persikelti į Varšuvą.

Varšuvoje mano tėvas toliau tęsė Toros studijas ir dvasinį darbą.

Kartais jis nuvykdavo pas rabi Meir Šalom Rabinovič, admor iš Kalušin.

Pasilikdavo pas jį trims mėnesiams, kuriuos praleisdavo visiškai pasinėręs į jo mokymą ir po to grįždavo namo. 

Praktiškai visą savo gyvenimą mano motina buvo šeimos maitintoja, ji rengė vaikus, rūpinosi visais jų poreikiais ir netgi sugebėjo pasirūpinti jų vedybomis.

Vėliau ji pati užsiėmė mano tėvo knygų pardavimu.

Viską darė viena pati, nes jos tėvai, nors ir buvo turtingi, niekuo jai nepadėjo.

Mano tėvas ir mokytojas niekada neužsiėmė jokiais piniginiais reikalais“.

Sekanti istorija, kurią papasakojo Baal aSulamo sūnus rabi Baruch Šalom Ašlag, byloja apie didelį skurdą, kuris buvo jų namuose:

„Tuo metu per Sukot šventę Varšuvoje niekas nestatydavo savo atskiros Suk‘os (Suka - palapinė, statoma Sukot šventės metu).

Buvo statomos didelės, bendros palapinės, kuriomis kartu naudodavosi visi namo gyventojai. 

Suprantama, palapinėse gyvendavo tik vyrai, o moterys pasilikdavo namuose.

Mano tėvas ir mokytojas Baal aSulamas taip pat gyveno bendroje palapinėje ir mano motina siųsdavo jam maistą per vieną iš vaikų.

Tačiau iš tiesų tai nebuvo ką siųsti.

Bet mano motina nenorėjo, kad visi Sukoje sužinotų apie jų didelį nepriteklių, todėl dėjo didžiules pastangas, kad per Sukot šventę gautų šiek tiek pinigų, už kuriuos nupirkdavo geriausio maisto ir siųsdavo jį mano tėvui.

Tačiau tėvas, žinodamas tikrąją padėtį, truputį paragaudavo ir per kurį nors iš vaikų viską grąžindavo atgal namo, kad vaikai turėtų, ką valgyti“.  

Pasakojo Baal aSulamo duktė Bat Ševa Raichberd:

„Pas mano tėvą prie Šabato stalo viešpataudavo absoliuti tyla ir baimė.

Mano tėvas ir mokytojas Baal aSulamas sėdėdavo stalo priekyje visas tarsi apimtas ugnies - jame liepsnojo Šabato šventumas.

Jis atrodė tarytum tikras Kūrėjo angelas.

Kur dar galima rasti tokių žmonių šiandien, kurie sėdėtų prie Šabato stalo, jų visiškai nedomintų pats valgymas, ir visa savo esybe būtų susilieję su Kūrėju?

Valgymas jam buvo tik priemonė įvykdyti Kūrėjo priedermes, o pats maistas jam visiškai nerūpėjo.

Kiekvienas vaikas - nuo mažiausio iki didžiausio - žinojo, kad draudžiama yra kalbėti, draudžiama išleisti bent garsą, kad netrukdyti tėvui.

Jau nuo vienerių metų vaikai žinojo, kad per Šabatą privalo laikytis tylos.

Jei vaikas pavėluodavo ir laiku neateidavo į Šabato trapezą - jam vietos prie Šabato stalo nebebūdavo.

Baal aSulamo mokiniai atvykdavo prie jo šventinio stalo ir jis kalbėdavo jiems Toros žodžius, visas degdamas šventumo ugnimi“.