• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

מצוה אחת  

Viena priedermė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                2.

                                            Kalba, mintis, veiksmas

Visas dvasinis darbas turi apimti:
mintį, kalbą ir veiksmą.
Jau aptarėme vienos priedemės „veiksmo“ aspektą.
Tai reiškia, kad žmogus turi visą savo laisvą laiką pašvęsti kitų žmonių naudai.
Tačiau šioje priedermėje svarbiausias yra „minties“ aspektas,
žymiai svarbesnis už ypatingas priedermes „tarp žmogaus ir Kūrėjo“.

Iš tikro priedermėse „tarp žmogaus ir Kūrėjo“ pats veiksmas reikalauja minties ir intencijos,
kad viskas būtų dėl Kūrėjo, t.y. visas „veiksmas“ turi būti „dėl Kūrėjo“.
Tačiau priedermių dalis „tarp žmogaus ir jo artimo“ yra paremtos paprasčiausiu žmogaus padorumu ir sąžine.

Ir jei žmogus atliks priedermes vien tik remdamasis savo „padorumu ir sąžine“, skaitysis, kad žmogus neatliko nieko.
Tai reiškia, kad tokie žmogaus veiksmai nepriartins žmogaus prie Kūrėjo ir prie Toros ir priedermių vykdymo „lišma“.
Todėl kiekvienas žmogus turi mintyse galvoti,
kad jis atlieka priedermę tik dėl „malonumo Kūrėjui suteikimo“.

Iš tikro žmogus turi „susitapatinti“ su Kūrėjo keliais:
„Koks Kūrėjas yra gailestingas, toks ir žmogus turi būti gailestingas,
kaip Kūrėjas visada daro tik gera, taip ir žmogus visada turi daryti tik gerą“.

Ir šis „įsivaizdavimas“ kartu su „gerais darbais“ priartins žmogų prie Kūrėjo,
nes žmogaus „forma“ sutaps „šventa dvasine forma“.
Tada pasikeis visa žmogus „materija“ ir bus pasirengusi priimti tikrą „auštutinę gausybę“.

Ir kas liečia „kalbą“ – tai garsiai tariama malda, dvasinio darbo metu ir nustatytu laiku, taip kad Kūrėjas „apverstų“ širdies norus iš „egoizmo“ į „sąlygojimą“.
Taip pat žmogus turi garsiai skaityti Torą ir visus Jos komentarus.