• אז תתענג על ה' והרכבתיך על במתי ארץ, ואכלתיך נחלת יעקוב אביך, כי פי ה' דיבר. ישעיה נח – יד, זוהר, לך לך, ומלכי צדק Tada mėgausies Kūrėju, ir pakelsiu tave į žemės aukštumas, ir valgysi savo tėvo Jakovo palikimą, nes taip pasakė Kūrėjo burna. (Ješaja 58 – 14)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Šavuot šventė

I.M.lav

Ir Šavuot šventę švęsk, pirmo derliaus šventę, kai pradedi javapjūtę (Šmot, 33).

Ši šventė turi keturis pavadinimus: Šavuot, Bikurim šventė, Aceret ir Toros dovanojimo šventė.

Šavuot šventės pavadinimas yra susijęs su tomis septyniomis savaitėmis šavuot), kurios yra pradedamos skaičiuoti nuo Pesacho šventės.

(Šios septynios savaitės baigiasi prieš 6-tą sivano dieną, kuri yra 50-ta diena nuo Pesacho. Kitas paaiškinimas grindžiamas žodžių שבועות šavuot („savaitės“) ir שבועות švuot („priesaikos“) giminingumu, nes dvi priesaikos yra susijusios su šia diena:

1. priesaika, kurią davė Izraelio tauta, gaudama Torą, stovėdama Sinajaus kalno papėdėje:   נעשה  ונשמע – „įvykdysime (Toros įsakymus) ir suprasime (ją, įsigilindami į jos priedermių vidinę prasmę)!“;

2. Priesaika, kurią davė Kūrėjas: niekada neiškeisti Savo išrinktos tautos į kitas tautas.

Bikurim švente („pirmo derliaus“) ji vadinasi todėl, kad kai judėjai ateidavo į Šventyklą, jie atnešdavo savo žemės pirmo derliaus dalį“ – kaip savo dėkingumo išraišką Kūrėjui, kuris davė jiems tą žemę jų nuosavybėn ir maitina juos tos žemės derliumi.

Bikurim buvo atnešami tik iš septynių derliaus rūšių, kuriomis garsėja Izraelio žemė ir tai: kviečiai, miežiai, vynuogės, figos, granatai, alyvuogės ir datulės.

Bikurim atnešimas būdavo šventinis įvykis, į kurį susirinkdavo daug žmonių.

Jeruzalės amatininkai nutraukdavo savo darbus, kai pro šalį eidavo žmonių, nešančių bikurim, procesija ir eidavo juos sutikti.

O įėjus į Šventyklos kiemą, bikurim būdavo atiduodami kohenams, tuo metu skaitant Toros ištrauką, kalbančią apie šią priedermę ir apie įvykius, atsitikusius Izraelio tautai, kol ji dar nebuvo įėjusi į jiems pažadėtą žemę.

Šis skaitymas pasibaigdavo deklaracija: „Ir štai dabar aš atnešiau savo žemės, kurią Tu man davei, Kūrėjau, derliaus pirmuosius vaisius!“

Talmude Šavuot paprastai vadinama žodžiu Aceret.

Šis pavadinimas išreiškia idėją, kad Šavuot užbaigia Pesacho periodą – kaip ir aštunta Pesacho diena, tik praėjus septynioms savaitėms (panašiai kaip Šmini-Aceret užbaigia Sukot periodą).

Paskutinis, ketvirtas pavadinimas – „Toros dovanojimo šventė“ – susijęs su ta pačia idėja ir pabrėžia, kad išėjimas iš Egipto, kuris yra švenčiamas Pesacho metu, nebuvo tikslas kaip toks, o buvo tik pasiruošimas Toros gavimui.

Ir šios dienos maldose yra daug kartų minima ši diena: „...ši Šavuot šventė – mūsų Toros dovanojimo šventė“.

Tik kodėl dovanojimo, o ne gavimo?

Tai todėl, kad Toros dovanojimas įvyko tam tikrą apibrėžtą dieną, o Toros gavimas vyksta pastoviai, kiekvieną dieną...

Talmude yra pateikiama diskusija apie tai, kada buvo duota Tora: 6-tą ar 7-tą sivano dieną.

Ir Halacha sako, kad vis tik 6-tą sivano dieną, tad šią dieną ir yra pažymima Toros davimas.

„Tikun leil Šavuot“

Tora sako apie Šavuot (Šmot, 19): „Ir išvedė Moše visą bendruomenę pasitikti Kūrėjo“.

Nežiūrint į tai, kad jau sivano mėnesio roš-chodeš metu tauta žinojo Toros dovanojimo datą, nežiūrint į tai, kad prieš tris dienas iki nustatyto laiko Moše perspėjo tautą, kad nesiartintų prie Sinajaus kalno ir taip pat, kad susilaikytų nuo artimų santykių su moterimi, ir davė nurodymą ruoštis didžiam įvykiui, tauta, pasak išminčių, ramiai miegojo naktį į 6-tą sivano, kad Moše teko žadinti žmones ir vesti juos iš stovyklos prie Sinajaus kalno.

Ir kad ištaisyti tokį jų elgesį, kai jie pernelyg ramiai, be deramo jaudulio ir pasiruošimo priėmė Toros davimą, visa naktis į Šavuot dabar yra paskiriama Žodinės ir Rašytinės Toros mokymuisi.

Tą naktį skaitomas Toros ištraukų rinkinys, vadinamas „Tikun leil Šavuot“ („Šavuot nakties ištaisymas“).

Ši knyga – tai Žodinės ir Rašytinės Toros – Penkiaknygės, Pranašų knygų, Raštų, o taip pat Mišnos ir Talmudo kvintesencija.

Viso pasaulio sinagogose ir ješivose ši naktis praleidžiama skaitant tą knygą, pasidalinus poromis (kaip ir yra priimta mokintis Torą).

Rabinai ir Toros žinovai tą naktį skaito paskaitas ir veda pamokas, kurios karts nuo karto nutraukiamos dainomis ir šokiais – ir taip iki aušros.

O išaušus – „malda vatikin“ (kai „Šma“ skaitymas sutampa su saulės patekėjimu).

„Akdamut“

Šavuot metu yra skaitomos įprastos šventinės maldos (apie jas galima paskaityti ankstesniuose skyriuose apie Sukot ir Pesachą).

Iš Toros yra skaitomi 19 ir 20 Šmot knygos skyriai, pasakojantys apie šios dienos įvykį – Toros dovanojimą.

Kviečiami penki žmonės Toros skaitymui ir šeštas – „haftaros“ skaitymui.

„Maftiras“ skaitomas iš antrojo Toros ritinio – ištrauka iš Bemidbar knygos (28 skyrius), kur pasakojama apie šios dienos aukojimus.

Centriniu Toros skaitymo momentu yra Dešimt įsakymų.

Visi dalyvaujantys klauso skaitymo stovėdami, stengdamiesi nepraleisti nei vieno žodžio.

Šios Toros dalies skaitymui yra priimta kviesti rabiną arba kitą gerbiamą žmogų, pasižymėjusį Toros žiniomis.

Šavuot šventės „haftara“ yra iš pranašo Jechezkelio knygos pirmo skyriaus, kuriame pasakojama apie Kūrėjo vežimo regėjimą.

Jo ryšys su savaitine Toros dalimi akivaizdus: Izraelio tauta nusipelnė Toros dovanojimo metu pamatyti Kūrėją, nusileidusį ant Sinajaus kalno, o Jechezkelis aprašo, kaip atsivėrė dangus ir jis išvydo „Kūrėjo regėjimą“.

Kai pirmas pakviestasis, kohenas, pakyla ant „bimos“, Tora pradedama skaityti ne iš karto, o tik po to, kai sudainuojamas himnas „Akdamut“.

Šis aramėjų kalba parašytas himnas tarsi savotiškas prašymas leisti pradėti skaityti Torą.

Jį sukūrė poetas rabi Meir Nehorai, įžymus kantorius, gyvenęs Raši laikais, tai yra XI amžiuje.

Akdamut prasideda Kūrėjo šlovinimu, po to rutuliojasi ginčas tarp amžinai vejamo ir persekiojamo Izraelio ir tarp pasaulio tautų, bandančių įtikinti Izraelį atsisakyti savo tikėjimo ir įsilieti į jų tarpą.

Izraelio atsakymas vienareikšmiškas: ir pačiais sunkiausiais laikais jie nenustos tikėti Kūrėjo pagalba, išvadavimu ir gerumu, laukiančiu jų pasaulyje, kuris ateis.

Himnas sudarytas iš 90 posmelių, pasibaigiančių tuo pačiu skiemeniu ta (תא), o posmelių pirmosios raidės sudaro akrostiką: „Meiras, sūnus rabi Icchako, te išauga Toroje ir geruose darbuose, „amen“, sustiprėk ir sutvirtėk!“

Daugelyje bendruomenių yra priimta Šavuot metu dainuoti savo specialius, šventei skirtus himnus.

Megilat Rut

Prieš Toros skaitymą Šavuot šventės metu taip pat priimta perskaityti visą Megilat Rut (Rut knygą).

Aškenazių nechasidinėse bendruomenėse priimta ją skaityti iš pergamento ritinio ir pasakyti palaiminimą, panašiai kaip skaitant Kohelet knygą Sukot šventės metu ir Šir aŠirim Pesacho metu.

Kitose bendruomenėse Megilat Rut skaitoma iš knygos: iš Tanacho, ketvirtos Toros knygos (Bemidbar), kurios pabaigoje, kaip priedas, būna atspausdinta Megilat Rut, arba iš „machzoro“ Šavuot šventei.

Yra nemažai atsakymų į klausimą, kodėl išminčiai nustatė Šavuot šventės metu skaityti Megilat Rut. Čia apžvelgsime tik kai kuriuos jų.

1. Šavuot šventė – tai karaliaus Davido gimimo ir taip pat mirties diena, o Rut knyga atskleidžia, kaip moavietė Rut ištekėjo už Boazo iš Jehuda giminės ir iš šios santuokos gimė Oved – Išajaus tėvas.

O Išajus buvo Davido tėvas, ir jo palikuonis bus Mašijachas.

2. Kūrėjas liepia judėjams Šavuot šventės metu atnešti į Šventyklą „dvi duonas“ iš kvietinių miltų, nes kaip tik tuo metu kviečiai subręsta tiek, kad galima pradėti pjūtį, o įvykiai, aprašomi Megilat Rut, vystosi kaip tik javapjūtės metu.

3. Rut atspindi idealų prozelito tipą.

Rut ir jos sesuo Orpa buvo moaviečių karaliaus Eglono dukterys ir nežiūrint į tai, Rut pasiryžusi be jokių dvejonių atsisakyti nuo karališko gyvenimo, kad galėtų prisijungti prie Izraelio tautos.

Jos nesustabdė nei anytos Naomi atkalbinėjimai, nei žinia apie tai, kad Judėjoje siautėja baisus badas.

Jos siekis buvo visiškai nesavanaudiškas.

Rut tapo tikro prozelito simboliu, o jos žodžiai, skirti Naomi, bandančiai ją įkalbėti pasilikti Moave, tapo klasikiniu norinčių pereiti į judajizmą išsireiškimu: „Kur eisi tu – eisiu aš, kur nakvosi tu – nakvosiu ir aš, tavo tauta – mano tauta ir tavo Kūrėjas – mano Kūrėjas!“

Visa judėjų tauta Šavuot šventės metu yra tarsi prozelito būsenoje – užaugusi egiptietiškos kultūros prieglobstyje, patyrusi daugybę metamorfozių svetimoje šalyje, ji dabar stovi Sinajaus kalno papėdėje, pasiruošusi priimti Toros ir priedermių jungą.

Šiuo požiūriu Rut knygos skaitymas – tai vienos sudedamosios dalies skaitymas (Rut), kuri nurodo į visą visumą (Izraelio tauta).

Netgi Rut vardas duoda užuominą į joje įvykusį radikalų pasikeitimą – vardo Rut gematrija (skaitinė reikšmė) yra 606, o jei prie to skaičiaus pridėti 7 (skaičius priedermių, kurias turi vykdyti ne judėjas), gausis 613 – Toros priedermių skaičius.

Pieniškas maistas

Talmudas sako, kad Šavuot šventės metu reikia rūpintis ne tik sielos, bet ir kūno reikmėmis.

Juk pasakyta apie šią šventę Toroje: „Aceret Kūrėjui, jūsų Dievui“, ir kitoje vietoje – „Aceret bus jums“.

Iš čia išminčiai nurodo, kad Šavuot paskiriama per pusę Kūrėjui ir per pusę mūsų kūno reikmėms.

Senas paprotys – šio rūpesčio kūno reikmėmis rėmuose Šavuot šventės metu valgyti pienišką maistą.

Knygoje „Šir aŠirim Tora palyginama su medumi ir pienu: „Pienas ir medus po tavo liežuviu“.

Todėl Toros dovanojimo šventė pažymima tuo, kad yra valgomas pienas ir medus, simbolizuojantys Toros žodžius.

O Bemidbar knygoje, 28 skyriuje pasakyta: „...kai jūs atnešate naują auką Kūrėjui po jūsų atskaičiuotų savaičių“.

Pirmos šių žodžių raidės ivritu (מינחה  חדשה  לה׳ בשבעתיכם) sudaro žodį מחלב – „iš pieno“.

Žodžio חלב („pienas“) gematrija – 40.

Ir būtent 40 dienų Moše praleido ant Sinajaus kalno po to, kai jis pirmą kartą pakilo ant Sinajaus Šavuot šventės metu.

Yra dar vienas šio papročio paaiškinimas: iki Toros gavimo, judėjai nežinojo, kas yra kašrutas: įstatymai, iš esmės liečiantys mėsos vartojimą maistui, trefa ir kritusio gyvulio mėsos draudimas, taip pat gyvulio riebalų ir kraujo draudimas, o taip pat maistas, pagamintas iš pieniško ir mėsiško maisto kartu – visi šie įstatymai dar nebuvo jiems žinomi.

Ir štai staiga, 6 sivano, jie gavo visus šiuos įstatymus iš karto ir sužinojo, kad visi jų indai nekošeriniai (todėl, kad juose buvo gaminamas draudžiamas maistas) ir todėl jų naudoti nebegalima.

Tad jiems neliko nieko kito, kaip tik tą dieną valgyti pienišką maistą ir vaisius bei daržoves – kol jie neparuoš indų naudojimui pagal Halachos įstatymus.