Artimas ravo Šmuelio bičiulis rabi
Aronas Danielis pasakojo:
„Mes su rabi Šmueliu turėjome nustatytą
laiką, kai mokydavomės kartu – kasdien nuo penkių iki šešių
valandų ryto.
1997 metais, likus kelioms dienoms iki Roš Ašana šventės, pasibaigus mūsų pamokai, rabi Šmuelis priėjo prie manęs ir kaip paslaptį pasakė:
„Aronai, man yra numatyta mažytė operacija, todėl kurį laiką manęs nebus“.
Vis tik jo akyse
įžvelgiau tai, kas man sukėlė nerimą.
Atsargiai paklausiau:
„Ar
kalba eina apie vėžį?“.
Rabi Šmuelis paprastai atsakė: „Taip“.
Ir pridūrė:
„Tačiau nereikia to sureikšminti, ir nėra reikalo
niekam apie tai pasakoti“.
Kaip visada, jis pirmiausiai galvojo
apie kitus, o tik paskui apie save.
Jis tiesiog nenorėjo sukelti kitiems papildomų rūpesčių ir jaudinimosi.
Operacija anaiptol nebuvo „mažytė“.
Rabi Šmuelio žarnyne buvo didžiulis auglys.
Po operacijos
gydytojai atliko daugybę tyrimų, kad įsitikintų, ar nėra
metastazių kituose organuose.
Daugiau jų niekur nerado, viskas buvo
idealu.
Per Roš Ašana šventę rabi Šmuelis
jau buvo išleistas gydytis namo, ir negalėjo atvykti į mūsų
Maldos namus.
Todėl aš nuvykau pas jį, ir pūčiau Šofarą jo
namuose.
Jo nuotaika buvo puiki, kaip visuomet.
Po šešių savaičių jo kepenyse buvo
rasti penki augliai.
Mes, keli mokiniai, nuėjome pas rabi Greinmaną,
kuris mus nusiuntė pas vieną gydytoją, profesorių, kepenų ligų
specialistą.
Profesorius apžiūrėjo nuotraukas ir negalėjo
patikėti, jog tie augliai atsirado per šešias savaites.
„Tokiems augliams atsirasti reikia mažiausiai trijų mėnesių“, pasakė jis.
Deja, tai buvo piktybinio vėžio rūšis, beveik nepasiduodanti gydymui.
Tačiau nežiūrint
visų šių liūdnų naujienų, rabi Šmuelis nusprendė surengti
padėkos vaišes Pasaulio Kūrėjui už sėkmingą operaciją, kui
jam buvo atlikta prieš Roš Ašana šventę.
Tų vaišių metu rabi
Šmuelis šoko kiek tik jėgos jam leido – taip gali šokti tik
žmogus, kuris tiki Kūrėjo gerumu virš savo logikos.
Ką ir bekalbėti, rabi Šmuelis teko
iškęsti tikrą chemoterapijos ir alternatyvaus gydymo „pragarą“,
tačiau jis visada buvo džiaugsmo kupinas.
Chanukos šventės metu rabi Šmuelis vėl šoko iš visų jėgų, tuo parodydamas begalinį tikėjimą Kūrėjo gerumu.
Niekas nebūtų galėjęs patikėti, kad šis džiaugsmu trykštantis žmogus serga mirtina liga...
Per tą pusmetį mūsų mokinių
bendruomenė labai susivienijo, kiekvienas stengėsi padėti kaip
tik galėdamas, nežiūrėdamas savęs.
Ir visa tai dėka rabi
Šmuelio.
Budėjimai ligoninėje, pagalba jam namuose, parama
pinigais, vaistais ir t.t.
Tai buvo darbas artimui dieną ir naktį.
Savaitę prieš mirtį, ėmė barti kiekvieną, kuris ateidavo liūdnos nuotaikos ir pats spinduliavo neįprastą džiaugsmą.
Džiaugsmą, kuris gali būti tik pas begalinio tikėjimo žmogų.
Rabi Israel pasakojo:
Paskutinį
Šabatą prieš mirtį, rabi Šmuelis, sukaupęs paskutines jėgas,
atėjo į Mokymo namus.
Nors buvo akivaizdu, jog jo būsena ypatingai
sunki, jis stengėsi atlikti tarnystę, kaip įprastai.
Po maldos,
atliekant Kidušą, jis patarnavo mokiniams, dalino jiems pyragą.
Prasidėjus šokiams, jis šoko kartu su visais.
Žiūrėjau tada ir galvojau: palaiminta dalia tų, kurie nusipelnė būti šalia tokio žmogaus, kaip rabi Šmuelis.
Žinia apie jo mirtį be galo sukrėtė visus ravo Barucho mokinius.
Visus apėmė begalinio praradimo jausmas, jausmas, kuris apima, kai pasaulį palieka teisuolis.
Rabi Šmuelis mirė 1997 metų, ijaro mėnesio 13 dieną.