• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Šabat Agadol

I.M.lav

Šabatas prieš Pesacho šventę vadinasi שבת הגדול Šabat agadol, „Didysis Šabatas“.

Šio Šabato „Minchos“ metu baigiasi 104 Tehilim psalmės („Palaimink, mano siela, Kūrėją“), bei penkiolikos himnų „Pakopų giesmės“ iš tos pačios knygos, skaitymas.

Vietoje to skaitoma Pesacho Agados dalis: nuo žodžių „vergais mes buvome“ iki „dėl visų mūsų nuodėmių išpirkimo“.

Kodėl šis Šabatas vadinasi שבת הגדול Šabat agadol, kas pažodžiui reiškia „didžiojo Šabatas“?

Kodėl ne שבת הגדולה Šabat agdola – moteriška gimine, kas būtų teisingiau gramatiniu požiūriu?

Yra daug atsakymų į šį klausimą. Štai kai kurie iš jų:

1. Pirmasis Pesachas, kurį judėjai šventė dar Egipte, išpuolė ketvirtadienį.

Dešimtą nisano Kūrėjas liepė imti „po ėriuką šeimai, po ėriuką namams“ ir paruošti jį aukojimui Kūrėjui, kuris bus atliktas po keturių dienų, t. y. 14 nisano dieną.

Ir iš tiesų, 14 nisano, trečiadienį, pirmą kartą buvo paaukota Pesacho auka.

Diena, kai buvo įvykdytas Kūrėjo prisakymas paimti ėriukus aukai, buvo Šabatas, ir tą dieną prasidėjo visa virtinė akivaizdžių stebuklų, tiesiogiai susijusių su Izraelio išėjimu iš Egipto. 

Kaip žinoma, Egipte ėriukas buvo šventas gyvulys - neatsitiktinai į faraono siūlymą „aukokite aukas jūsų Dievui čia, šalyje” Moše atsakė: „Kaip, mes papjausim egiptiečių dievybę jų akyse – ir jie neužmėtys mūsų akmenimis?!”

Ir štai šį Šabatą judėjai, jau ketvirtos kartos faraono vergai, įsidrąsino paimti egiptiečių dievus ir juos „pririšti prie savo lovų kojų”.

Nustebinti ir pasipiktinę egiptiečiai klausinėjo, ką visa tai reiškia, ir išgirsdavo atsakymą: mūsų Dievas liepė paaukoti Jam šiuos ėriukus.

Ir tai, kad egiptiečiai neišdrįso nieko imtis prieš judėjus, buvo didelis stebuklas – todėl šis Šabatas amžiams gavo pavadinimą Šabat agadol, „didžiojo [stebuklo] Šabatas”. 

2. Šio Šabato „haftaroje” Kūrėjas žada: „Štai, Aš siunčiu jums pranašą Elijahu prieš Kūrėjo dienos atėjimą – didžios ir rūsčios dienos”.

Šis posmas, su didžiule jėga išreiškiantis išgelbėjimo viltį, ir davė šiam Šabatui pavadinimą (tuo pačiu principu pavadinti Šabatai: שבת חזון Šabat chazon, שבת נחמו Šabat nachamu,  שבת שובה Šabat šuva – visi šie pavadinimai susiję su „haftaros”, kuri skaitoma per Šabatą, pradžia).

3. Izraelio tautoje yra senovinis paprotys: to Šabato metu sinagogoje bendruomenės rabinas kalba apie Pesacho šventę, remiantis Halacha ir Agada.

Tuo pačiu jis pradeda ruošti visą bendruomenę šventei.

Kadangi rabinas – tai גדול gadol, „didelis [žmogus]”, bendruomenės galva, tad jo garbei ir pats Šabatas vadinasi Šabat agadol.