• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לספר הזהר  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                          29.

Dabar mums atsiveria galimybė atsakyti į Antrą klausimą:
Koks mūsų vaidmuo šioje ilgoje realybės grandinėje?
Kur mes esame tik mažos šios grandinės daleles trumpuose savo gyvenimo metuose?

Ir žinok, kad mūsų darbas per 70 mūsų gyvenimo metų dalinasi į keturias dalis:
Pirma dalis.
Šioje dalyje mes turime pasiekti milžinišką „norą gauti“ be jokių apribojimų, visame „sugedimo“ dydyje, kurį mums duoda keturių netyrų pasaulių A – B – J – A sistema.
Tai reiškia, kad jei nebus pas mus šio sugadinto noro gauti, mes negalėsime jo ištaisyti,
nes niekas negali ištaisyti jokio dalyko, kurio pats neturi.
Ir todėl mums neužtenka vien tik to noro gauti, kuris yra įdiegtas mūsų kūnuose su gimimu,
todėl dar, ne mažiau 13 metų (dvasinis lygis), „klipot“ ir „nešvarumų“ sistema turi valdyti žmogų ir pateikti jam savo malonumus.
Iš tikro šios „klipot“ siūlomų malonumų šviesos tik didina žmoguje norą gauti.
Tai reiškia, kad malonumai, kuriuos pateikia „klipot“ visai neužpildo noro gauti,
o tik praplečia ir padidina jo reikalavimus.

Pvz., kai žmogus gimsta, jis trokšta gauti tik „šimtą“ (vieną porciją – sąlyginis dydis) ir ne daugiau.
Tačiau, kai „sitra achra“ užpildo žmogaus norą šiam „šimtui“ (porcijai), iškart „prasiplečia“ noras gauti ir žmogus jau nori „dviejų šimtų“.
Ir kai „sitra achra“ duoda žmogui „du šimtus“, iškart padidėja jo noras, ir žmogus jau nori „keturių šimtų“...
Todėl, jei žmogus nesuvaldo savęs, kad Toros ir priedermių pagalba ištyrinti savo norą gauti, ir „apversti“ jį į norą sąlygoti, šis noras gauti vis didėja per visus žmogaus gyvenimo metus.
Taip, kad žmogus miršta, o jam lieka tik pusė jo išsipildžiusių troškimų...
Tai yra todėl, kad žmogus randasi „sitros achros“ ir klipot valdžioje valdžioje,
kurių vaidmuo yra tik padidinti ir išplėsti žmogaus norą gauti,
t.y. padaryti šį norą milžinišku, be jokių apribojimų.
Tai yra tam, kad pateikti žmogui visą „materiją“, su kuria jis galėtų dirbti ir ją „ištaisyti“.

                                                                     30.

Antra dalis.
Nuo „trylikos metų“ ir toliau pradeda žmoguje veikti „taškas širdyje“,
t.y. šventos sielos kita pusė,
kuri žmogaus nore gauti jau nuo gimimo.
Tačiau šis „taškas širdyje“ pradeda veikti žmoguje tik po „trylikos metų“.
Tai reiškia, kad tada žmogus pradeda įeiti į „šventų pasaulių“ sistemą tuo dydžiu,
kiek jis užsiima Tora ir priedermėmis.

Šio periodo pagrindinis tikslas yra pasiekti ir padidinti norą dvasingumui,
nes nuo gimimo pas žmogų yra noras gauti vien tik materialius dalykus.
Ir nežiūrint į tai, kad iki „trylikos metų“ pasiekė milžinišką norą gauti,
tai dar nėra tikrasis noras gauti.
Tai reiškia, kad pagrindinis noras gauti atsiranda tik dvasingume.

Iš tikro iki „trylikos metų“ žmogaus „noras gauti“ troško „praryti“ tik šio materialaus pasaulio garbę ir turtus, kai visiems yra aišku,
kad tai nėra amžinas pasaulis, o tik kaip „praeinantis šešėlis“.
Tačiau, kai žmogaus pasiekia dvasinį milžinišką norą gauti sau,
tada jis jau nori „praryti“ savo malonumui taip pat ir amžino dvasinio „pasaulio,
kuris ateis“ visą gerumą ir turtus.
Ir tai jau yra tikras, amžinas įsigijimas.
Todėl pagrindinis milžiniškas noras gauti sau, yra noras gauti dvasingumą.

                                                                       31.

Apie tai parašyta „Tikunim“ (Tikunim Chadašim 97-72):
„Pas siurbėlę yra dvi dukterys,
sakančios (hav, hav) duok, duok“( pagal Mišlei 30).
Siurbėlė reiškia Gehinomą (pragarą),
o ten „pagauti“ nusidėliai
loja, kaip šuo „hav“, „hav“.
Vienas „hav“ – duok man šio pasaulio turtus,
ir kitas „hav“ – duok man kito pasaulio turtus.
Tačiau, bet kokiu atveju ši pakopa žymiai yra svarbesnė už pirmą.
Tai reiškia, kad žmogus pasiekia tikrą „noro gauti“ sau dydį,
ir jam yra duota visa jo „darbui“ reikalinga „medžiaga“.
Ši pakopa galiausiai atveda žmogų į „lišma“.
Kaip parašyta: „Visada žmogus turi užsiiminėti Tora, netgi „lo lišma“,
nes iš „lo lišma“ ateis į „lišma“.

Todėl ši pakopa, einanti po „trylikos metų“ skaitosi „šventa pakopa“.
Ir tai yra „šventa tarnaitė, aptarnaujanti Ponią“,
kuri yra „šventosios Šchina“ paslaptis.
Iš tikro ši „tarnaitė“ atveda į „lišma“,
ir nusipelnome Šchinos pasireiškimo.
Tačiau žmogus turi stengtis visomis įmanomomis priemonėmis,
kad ateitų į ‚lišma“.
Ir jei jis nesistengs, ir neateis į „lišma“,
tada žmogus nukrenta pas „nešvarią tarnaitę“,
kuri yra priešais „šventą tarnaitę“.

Tai reiškia, kad „nešvarios tarnaitės“ vaidmuo supainioti žmogų,
kad jis neateitų iš „lo lišma“ į „lišma“.
Apie šią „tarnaitę“ pasakytą:
„Tarnaitė, jei paveldi ponią“ (Mišlei 30),
t.y. ji neleidžia žmogui prisiartinti prie „Ponios“,
prie „šventosios Šchinos“.
Ir paskutinis šios Antros dalies etapas yra tas,
kad žmogus turi „įsimylėti“ ir trokšti Kūrėjo su didele aistra.
Tai panašu į žemišką įsimylėjimą ir aistrą,
kai įsimylėjęs galvoja apie savo mylimąją visą dieną ir visą naktį.
Kaip apie tai pasakė pijotų (religinių giesmių) autorius:
„Kai tik aš pagalvoju apie savo meilę, visai negaliu užmigti“.
Ir tada tai:
„Išsipildžiusi aistra – Gyvybės medis“ (Mišlei 13 – 12).

Tai reiškia, kad penkios sielos pakopos yra vadinamos „Gyvybės medžiu“.
Ir vienos pakopos „atstumas (periodas)“ yra „penki šimtai metų“ (dvasinė kategorija),
t.y. kiekviena pakopa sudaryta iš „šimto metų“.
Iš tikro žmogus turi gauti visas šias penkias pakopas,
t.y. šviesas naranchai (nefeš, ruach, nešama, chaja, jechida).
Šios šviesos aprašytos Trečioje dalyje.

                                                                32.

Trečia dalis.
Tai darbas Toroje ir priedermėse „lišma“,
t.y. kad sąlygoti, o ne dėl užmokesčio.
Šis darbas ištyrina norą gauti sau ir apverčia jį į norą sąlygoti.
Tada žmogus pagal noro gauti ištyrinimo dydį pasidaro tinkamas ir vertas gauti penkias sielos dalis, vadinamas naranchai.

Šių penkių sielos dalių pagrindas yra sąlygojimas,
todėl jos negali „apsivilkti“ į kūną, kol kūną valdo „noras gauti“ sau.
Tai reiškia, kad „noras gauti“ sau yra su siela skirtingose arba priešingose formose.
Ir šviesos „apsivilkimas“ į sielą ir „formų sutapimas“ eina kartu.
Kai žmogus nusipelno, kad visas jo noras būtų tik sąlygoti ir nelieka naudos sau iš vis,
tada jis nusipelno formų su aukštutiniais naranchai sutapimo.
Ir tada šie naranchai nusileidžia pas žmogų iš Ein Sofo Palaiminto,
iš Pirmos būsenos, per šventų ABJA pasaulių sistemą,
ir žmogus „apsirengia“ visomis šiomis pakopomis.

Ketvirta dalis.
Tai darbas po „Mirusių prisikėlimo“.
Tada „noras gauti“ mirties ir palaidojimo dėka yra visiškai pašalinamas.
Ir paskui „noras gauti“ vėl prisikelia su visa savo didele ir sugadinta forma.
Apie tai parašyta:
„Ateityje mirusieji prisikels su visais savo defektais“.
Ir tada „noras gauti“ sau, t.y. jau ir pats kūnas, yra apverčiamas į sąlygojimo formą.
Tačiau yra ypatingų asmenybių, kurios gali atlikti visą šį darbą dar gyvendami mūsų pasaulyje.