Paskutiniais savo gyvenimo
metais rabi Hilelis, labai prastai pasijutęs, atsigulė į ligoninę.
Gydytojai padarė nuotraukas ir rado galvoje auglį.
Rabi Hilelis
pasakojo:
„Gavau vaistų ir buvau išleistas namo.
Po kurio laiko
vėl turėjau pasirodyti ligoninėje, kad būtų atlikti pakartotiniai
tyrimai.
Kai vėl mane patikrino ir padarė nuotraukas – auglys
buvo savo vietoje.
Po keleto dienų manęs aplankyti į ligoninę
atėjo ravas Baruchas.
Kai papasakojau jam apie auglį galvoje, jis
pasakė:
„Nesąmonė! Tu neturi jokių rimtų problemų!“.
Ir
kai gydytojai man trečią kartą atliko tyrimus, didžiuliam
visų nustebimui, auglio galvoje nebebuvo!
Aš neturiu net mažiausios
abejonės, kad tai buvo ravo Barucho darbas...
Teisuolis nusprendžia,
o Kūrėjas įvykdo“.
Rabi Hilelis, didis
išminčius, gyvenime kentėjo dideles kančias.
Tikriausiai nebuvo
tokios ligos, kuria jis nebūtų sirgęs.
Taip pat nebuvo tokios jo kūno
dalies, kuri vienu ar kitu metu nebūtų kėlusi jam skausmo.
Tačiau
nežiūrint į tai, taip pat nežiūrint visą gyvenimą jį
lydėjusių didžiulių vargų ir sunkumų, rabi Hilelis buvo
visiškai pasinėręs į mokymą.
Jis buvo kupinas džiaugsmo ir linksmumo.
Jis tarsi buvo virš visų bėdų ir atrodė, jog tai jo visai neliečia.
Mirus ravui Baruchui, rabi
Hilelis buvo be galo prislėgtas, nes prarado labiausiai mylimą
žmogų pasaulyje.
Tačiau jis nenustojo mokytis.
Ir kuomet kalbėdavo apie ravą Baruchą, visada kalbėdavo su pagarbia baime.
Praėjus metams po ravo
Barucho mirties, metinių proga surengtose vaišėse, rabi Hilelis
kalbėjo:
„Šis Šabatas – mūsų mokytojo mirties metinių diena.
Man nesiverčia liežuvis ištarti žodžius „Tebūnie
šviesi jo atmintis“, nes mūsų mokytojas yra su mumis.
Juk nors
ir žinome, jog mokytojo nebėra, tačiau nebėra tik kūno, o jis pats liko su mumis.
Viskas, ką jis parašė apie darbą
Kūrėjui ir apie Kabalos išmintį – visa tai yra su mumis ir visa
tai yra jo sielos išraiška ir esmė.
Todėl mes turime tęsti jo
mokymą ir jo kelią – kiekvienas pagal savo galimybes.
Vieni šią dieną skaito daugiau Toros, kiti – perskaito Psalmes, treti – skaito Kadišą ir Mišną, o dar kiti vyksta aplankyti mokytojo kapo.
O aš sakau, kad mes turime pažymėti šią dieną su džiaugsmu.
Kaip yra pasakyta: „Prakeiktas nesusijungs su
palaimintu“.
Ir todėl, kad mūsų mokytojo vardas buvo
„Palaimintas“ (Baruch išvertus reiškia „palaimintas“),
todėl su juo galime susijungti tik būdami džiaugsme, o ne
liūdesyje“.
Po šių nuostabių jo žodžių mokinių tarpe kilo didžiulis džiaugsmas.