kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ותהר עוד ותלד בן ותאמר הפעם אודה את יהוה על כן קראה שמו יהודה ותעמד מלדת. בראשית כט' – לה Ir pastojo (Leja) vėl ir pagimdė sūnų, ir pasakė: „Dabar padėkosiu Kūrėjui“, todėl pavadino vardu „Jehuda“ (padėka) , ir nustojo gimdyti. (Berešit 29 – 35)

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) ir rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį

 



„Teisuolis nusprendžia, o Kūrėjas įvykdo“


Paskutiniais savo gyvenimo metais rabi Hilelis, labai prastai pasijutęs, atsigulė į ligoninę.

Gydytojai padarė nuotraukas ir rado galvoje auglį.

Rabi Hilelis pasakojo:

„Gavau vaistų ir buvau išleistas namo.

Po kurio laiko vėl turėjau pasirodyti ligoninėje, kad būtų atlikti pakartotiniai tyrimai.

Kai vėl mane patikrino ir padarė nuotraukas – auglys buvo savo vietoje.

Po keleto dienų manęs aplankyti į ligoninę atėjo ravas Baruchas.

Kai papasakojau jam apie auglį galvoje, jis pasakė:

„Nesąmonė! Tu neturi jokių rimtų problemų!“.

Ir kai gydytojai man trečią kartą atliko tyrimus, didžiuliam visų nustebimui, auglio galvoje nebebuvo!

Aš neturiu net mažiausios abejonės, kad tai buvo ravo Barucho darbas...

Teisuolis nusprendžia, o Kūrėjas įvykdo“.


Rabi Hilelis, didis išminčius, gyvenime kentėjo dideles kančias.

Tikriausiai nebuvo tokios ligos, kuria jis nebūtų sirgęs.

Taip pat nebuvo tokios jo kūno dalies, kuri vienu ar kitu metu nebūtų kėlusi jam skausmo.

Tačiau nežiūrint į tai, taip pat nežiūrint visą gyvenimą jį lydėjusių didžiulių vargų ir sunkumų, rabi Hilelis buvo visiškai pasinėręs į mokymą.

Jis buvo kupinas džiaugsmo ir linksmumo.

Jis tarsi buvo virš visų bėdų ir atrodė, jog tai jo visai neliečia.


„Mūsų mokytojas gyvena tarp mūsų“


Mirus ravui Baruchui, rabi Hilelis buvo be galo prislėgtas, nes prarado labiausiai mylimą žmogų pasaulyje.

Tačiau jis nenustojo mokytis.

Ir kuomet kalbėdavo apie ravą Baruchą, visada kalbėdavo su pagarbia baime.

Praėjus metams po ravo Barucho mirties, metinių proga surengtose vaišėse, rabi Hilelis kalbėjo:

„Šis Šabatas – mūsų mokytojo mirties metinių diena.

Man nesiverčia liežuvis ištarti žodžius „Tebūnie šviesi jo atmintis“, nes mūsų mokytojas yra su mumis.

Juk nors ir žinome, jog mokytojo nebėra, tačiau nebėra tik kūno, o jis pats liko su mumis.

Viskas, ką jis parašė apie darbą Kūrėjui ir apie Kabalos išmintį – visa tai yra su mumis ir visa tai yra jo sielos išraiška ir esmė.

Todėl mes turime tęsti jo mokymą ir jo kelią – kiekvienas pagal savo galimybes.

Vieni šią dieną skaito daugiau Toros, kiti – perskaito Psalmes, treti – skaito Kadišą ir Mišną, o dar kiti vyksta aplankyti mokytojo kapo.

O aš sakau, kad mes turime pažymėti šią dieną su džiaugsmu.

Kaip yra pasakyta: „Prakeiktas nesusijungs su palaimintu“.

Ir todėl, kad mūsų mokytojo vardas buvo „Palaimintas“ (Baruch išvertus reiškia „palaimintas“), todėl su juo galime susijungti tik būdami džiaugsme, o ne liūdesyje“.

Po šių nuostabių jo žodžių mokinių tarpe kilo didžiulis džiaugsmas.