• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לספר הזהר  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                          21.

Ir tegul neapgauna tavęs filosofų teigimas, kad sielos esmė yra intelektas.
Jų teigimu siela išplaukia iš intelekto sąvokos, t.y. intelekto dėka siela „auga“,
ir tai yra visa jos egzistencijos sąlyga ir materija.
Ir dar jie tvirtina, kad sielos išlikimas po kūno mirties visiškai priklauso nuo intelekto kiekio,
kurį siela įgijo gyvenime, ir sielai, praradus intelektą, nebūtų pagrindo ant ko „išsilaikyti“.

Tačiau tai nėra Toros požiūris.
Ir pat šis požiūris nėra priimtinas ir sveikam protui.
Juk kiekvienas, kuris nors kartą bandė įsigyti intelektualines žinias, žino ir jaučia,
kad intelektas yra tik įsigijimas, bet ne esmė.
Tai reiškia, kad visa naujai sukurtos kūrinijos materija kaip dvasinė, taip ir materiali yra nei daugiau, nei mažiau, tik noras gauti (racon lekabel).

Ir nors sakėme, kad siela tai – „noras sąlygoti“, tačiau tai išeina tik iš ištaisymo „grįžtančia šviesa“ (or chozer) aspekto.
Iš tikro šį ištaisymą siela gauna aukštutiniuose pasauliuose, nes iš ten ji ir atėjo pas mus.
Tačiau visa sielos esmė taip pat tai tik noras gauti.
Ir suprask tai.
Tačiau visas, mūsų suvokiamas, skirtumas, tai tik noro gauti forma – būdas.

Iš tikro noras gauti, esantis kiekvienoje kūrinijos dalyje, gimdo poreikius, o poreikiai,
savo ruožtu, gimdo mintis ir intelektą, tuo dydžiu, kad būtų galima šiuos poreikius įgyvendinti,
tai, ką įpareigoja „noras gauti“ (racon lekabel).
Todėl, kaip pas kiekvieną žmogų yra skirtingi norai, taip pas kiekvieną žmogų skiriasi poreikiai, mintys ir intelektas.

Iš tikro pas žmones, pas kuriuos „noras gauti“ yra apribotas tik „gyvuliškomis aistromis“:
pinigai, kūniški malonumai, poreikiai, mintys ir intelektas yra tik, kad užpildyti šį savo „gyvulišką norą“.
Ir nors jie naudojasi žmogišku protu ir sąmone, apie tai sakoma:
„Vergas tampa ponu“.
Tai reiškia „žmogiškas protas“ yra pajungtas, kad aptarnautų „gyvuliškus“ norus ir poreikius.

Tačiau pas tuos žmones, pas kuriuos „noras gauti“ yra apribotas „žmogiškomis aistromis“,
tokiomis kaip valdžia, garbė..,
kas jau nebūdinga gyvuliams, visi jų poreikiai, mintys ir intelektas nukreiptas tam,
kad kuo daugiau „užpildyti“ šį norą.

Ir jau pas tuos, pas kuriuos „noras gauti“ išreikštas, kad pasiekti mokslo žinias,
jų poreikiai, mintys ir intelektas tarnauja tam, kaip „užpildyti“ šį norą visame pilnume.

                                                                22.

Iš tikro visos šios trys norų rūšys bendru atveju randasi kiekviename žmoguje.
Tik kiekviename jos pasiskirsto skirtingu dydžiu.
Iš čia ir visi skirtumai, esantys kiekviename žmoguje.
Taip pat iš materialių šių savybių galima suprasti ir dvasines kategorijas,
pagal dvasinį jų pobūdį.

                                                         23.

Taip pat yra ir su žmonių sielomis, kurios jau yra dvasinės.
Ir apsirengimo „grįžtančia šviesa“ (or chozer) dėka, sielos gauna „sąlygojimo norą“.
Tai reiškia, kad „grįžtanti šviesa“ ateina iš aukštutinių pasaulių,
iš kur yra atėjusios ir pačios sielos.
Todėl sielose yra noras vien tik suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui.
Ir šis noras yra visa sielos esmė ir esybė.

Iš tikro, kai siela „apsirengia“ žmogaus kūnu, ji pagimdo jame sąlygojimo poreikius, mintis ir intelektą, kad kūnas galėtų „užpildyti“ šį sielos norą sąlygoti visoje pilnumoje.
Tai reiškia – suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui, pagal noro, esančio sieloje, dydį.

                                                                 24.

Iš tikro „kūno“ esmė yra noras „gauti tik sau“,
todėl visos „kūno“ savybės ir įsigijimai, tai šio sugadinto noro „gauti tik sau“, užpildymas.
Tai reiškia, kad šis noras „gauti tik sau“ iš pat pradžių ir buvo sukurtas tik tam,
kad būtų pašalintas ir panaikintas iš pasaulio.
Tai yra tam, kad būtų galima ateiti į Trečią tobulą „Galutinio ištaisymo“ būseną.
Todėl „kūnas“ yra baigtinis, laikinas ir skirtas mirčiai.
Jis ir visi įsigijimai kartu su juo.
Kaip praeinantis šešėlis, kuris nieko po savęs nepalieka.

Tačiau sielos esmė ir esybė yra „noras sąlygoti“, ir visos sielos savybės ir įsigijimai, tai tik šio noro užpildymas.
Šis noras egzistuoja amžinoje Pirmoje būsenoje, ir taip pat ateityje būsiančioje Trečioje būsenoje.
Todėl šis noras yra visiškai nemirtingas ir nekintantis, taip pat ir siela,
bei visi jos įsigijimai yra amžini, gyvi ir egzistuojantys amžinai.
Iš tikro sielos visai neveikia kūno mirtis ir išnykimas.

Net atvirkščiai, sugadintos „kūno“ formos išnykimas tik dar labiau sustiprina sielą, kad ji galėtų pakilti į aukštybes – į Gan Eden.
Ir jau sakėme, kad sielos išlikimas visiškai nepriklauso nuo įgyto intelekto, kaip tvirtina filosofai.
Tačiau sielos amžinumas ir yra visa jos esmė, tai yra sielos esmė glūdi nore sąlygoti, kuris yra sielos amžinumo sąlyga.
Iš tikro intelektas, kurį įgyja siela, yra jos uždarbis, bet ne esmė.