Kartą, po Roš Ašana šventės, ravas
Menachem pasijautė blogai ir buvo paguldytas į ligoninę.
Gydytojai, norėdami atlikti visus tyrimus ir suteikti visą reikalingą pagalbą, paliko jį ligoninėje ilgesniam laikui.
Atėjo Jom Kipur šventės išvakarės, o jis vis dar ligoninėje.
Kai jo atėjo aplankyti keletas mokinių, rado jį sėdintį ant lovos baisiai nusiminusį.
Rabi Menachem nepergyveno dėl savo sveikatos, jis nepergyveno dėl jokio materialaus dalyko, jam rūpėjo tik viena – ar jis turės praleisti Jom Kipuro šventę ne šalia savo mylimo mokytojo ir savo draugų?
Ir vis tik tos dienos
vidurdienį, jis tarsi jaunuolis, kupinas jėgų ir gyvybės, tekinas
nulėkė į savo mokytojo Mokymo namus, tiesiai į vaišes, kurios
yra rengiamos prieš pat Jom Kipuro šventę.
Jis prisistatė ten degančiais veidais, visas kupinas didžiulio džiaugsmo, kad nusipelnė tokios Kūrėjo malonės...
Vertėtų paminėti, jog ravas Baruchas daugybę
kartų yra sakęs, jog tas begalinis džiaugsmas, kuriuo pasižymėjo
rabi Menachem, yra didžiulė Kūrėjo dovana.
Šis džiaugsmas yra patikimiausias liudytojas, kad žmogus yra pastoviame ryšyje su Kūrėju.
Rabi Menachem Šabato naktį pirmas ateidavo į Mokymo namus.
Šviečiančiu veidu ir trykštantis džiaugsmu, atidarydavo duris ir sušukdavo Mokymo namų sienom ir knygoms: „Šabat Šalom!“
Parašyta Toroje: „Jei žmogus numirs
Švetovėje“ - tai Toros Šventovė.
Vieną trečiadienio rabi
Menachem sėdėjo Mokymo namuose su savo draugais ir mokėsi, kai staiga pasijuto
blogai.
Buvo nuvežtas į ligoninę, joje praleido keletą dienų ir
penktadienį mirė.
Jam buvo aštuoniasdešimt ketveri metai.