kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • והמשכלים יזהרו כזהר הרקיע ומצדיקי הרבים ככוכבים לעולם ועד. דניאל יב' – ג'. זוהר, נשא, רעיא מהימנא, הסוטה Ir protingi švytės, kaip (זוהר Zohar) švytėjimas dangaus skliaute, o pateisinantys daugumą, per amžius. (Danielis 12 – 3)

שערי קדושה חלק ב שער ד 

Šventumo vartai Antra dalis. Ketvirtieji vartai

ravas Chaimas Vitalis

 
 
 

Uždaryti užduotį




         Apie bausmę už blogas savybes (midot) ir užmokestį už geras


                                                              2.


Pyktis – tai didybės ir puikybės atšaka ir yra vertinamas taip pat, kaip ir puikybė.
Pasakė mūsų mokytojai:
„Jei žmogus pyksta, jį valdo gehinomo (pragaro) griovimo jėgos“ (Talmudas, Nedarim).
Dar pasakė:
„Jei žmogus iš pykčio persiplėšia drabužius, mėto pinigus ir daužo indus, tai tavo akyse turi atrodyti, kaip jis išpažįsta avoda zara (stabmeldystę).
Kaip pasakyta:
„Tegul nebus tavyje svetimo dievo“ (Tehilim 81 – 10).
Pasakė mūsų mokytojai:
„Jei žmogus pyksta, jo akyse Šchina praranda svarbumą, ir jis užmiršta viską, ko mokėsi”.
Toks žmogus didina savo kvailumą, ir jo nuodėmių skaičius persveria nuopelnų skaičių.
Kaip pasakyta: „Pas tą, kuris pyksta, yra daug nusikaltimų“ (Mišlei 29 –22).
Dar pasakyta: „Jei pyksta išmintingas žmogus, jį palieka visa jo išmintis“ (Talmudas, Psachim).


Zohare (Tecave) parašyta:
„Jei žmogus pyksta, jis „išrauna” iš savęs šventą, aukštutinę sielą ir į jos vietą nusileidžia „sitra achra” (kita, netyra pusė).
Toks žmogus maištauja prieš Kūrėją, ir yra draudžiama prisiartinti bei bendrauti su juo.
Iš tikro šis žmogus leidžia „sitrai achrai” pagrobti savo šventą sielą, ir į tą vietą nusileidžia „svetimas dievas” (el zar).
Todėl tai skaitosi, kaip išpažinimas kito, „svetimo dievo” (stabmeldystė).
Ir tas, kas kalba su tokiu žmogumi, lygtai susijungia su stabmeldyste, bei jį apima stabmeldystė. Netgi yra draudžiama žiūrėti tokiam žmogui į veidą.
Kaip parašyta: „Nesikreipkite (nežiūrėkite) į stabus“.
Ir dar parašyta: „Nedaryk sau savo rankų dievo“.


Iš tikro kiekvienam „susitepimui” yra ir atskiras, ypatingas valymas (ištyrinimas).
Ir šiam „sutepimui” reikalingas valymas:
ir vidinis (sielos) ir išorinis (tinkamas elgesys, padori kalba).
Tačiau bet kokiu atveju tokiam žmogui yra labai sunku išsityrinti ir „išrauti” iš savęs „sitrą achrą”. Tai reiškia, kad „sitrą achrą” reikia išrauti amžiams, o paskui reikia labai pasistengti ir įeiti į šventumą, t.y. pritraukti „išrautą” šventą sielą.
Duok dieve, kad žmogui pasisektų!
Iš tikro, jei jau anksčiau, vieną kartą šventa siela buvo „išrauta” iš žmogaus, be galo sunku vėl susigrąžinti ją atgal”.


Priekabumas – tai puikybės ir pykčio išsišakojimas, t.y. atskiras atvejis.
Apie tai pasakė išminčiai:
„Kas yra priekabus, į tokį žiūrima priekabiai ir„ viršuje”,
todėl jam nėra atleidžiamos nuodėmės (Talmudas, Roš Hašana).
Kaip pasakyta: „Atleidžiantis nuodėmę, atleidžiantis nusikaltimą“ (Micha 7 – 18).
Todėl, kam yra atleidžiamos nuodėmės?
Tam kas atleidžia už nusikaltimą.

Pasakė mūsų mokytojai: „Visada žmogus turi prašyti gailestingumo, kiekvieną dieną.
Uždaryti savo burną, neatsakyti į grubumą, neatsakyti į įžeidimus.
Pasakė išminčiai: „Tas, kas atleidžia žmonėms už jų blogas savybes, tam yra atleidžiami „iš viršaus” jo nusikaltimai“ (Talmudas, Roš Hašana).


Pasakyta: „Tris žmonių rūšis myli Kūrėjas:
tuos, kurie nepyksta, tuos, kurie nepasigeria ir tuos, kurie yra lankstūs savo savybėse“ (Išminties pradžia, tretieji vartai).
Rabi Akiva paklausė rabi Nechunja Didžiojo, kur yra jo dienų ilgumo paslaptis?
Atsakė jam, niekada nepriėmiau dovanų ir visada buvau lankstus savo savybėse (Talmudas, Megila)...


Pasakė išminčiai: pasaulis egzistuoja dėka tų, kurie „praryja savo burną“ pykčio metu.
Kaip pasakyta: „Žemė kabo ant tuštumos“ (Jobas 26 – 7).
Rabi Abahu sako: „Dėka tokių, kurie prilygina save tuštumai“ (Talmudas, Chulin).
Išminčiai mokė:
„Girdintis įžeidimus ir neįsižeidžiantis, girdintis užgauliojimus, ir neatsakantis.
Apie tokius parašyta:
„Mylintys Mane bus kaip saulės pakilimas savo stiprume“ (Šoftim 5 – 31).
Mūsų mokytojai pasakė:
„Visada žmogus turi būti atlaidus savo artimui ir ypač savo namiškiams“.
Pasakė pranašas Elijahu:
„Tora atsiveria tik tam, kuris yra atlaidus. Ir aš atsiveriu tik tam, kuris nėra priekabus“ (Talmudas, Šabat“).


Liūdesys (neviltis) sąlygoja atsitraukimą nuo dvasinio darbo, priedermių vykdymo, užsiėmimų Tora ir susikaupimo, bei teisingos intencijos maldoje.
Liūdesys anuliuoja geras mintis – dirbti Kūrėjui ir tai yra „vartai” blogio instinktui, net jeigu žmogus yra teisuolis.
Blogio instinktas įrodinėja, kad nėra žmogaus dvasiniuose užsiėmimuose jokios naudos, nes blogiui yra „bjaurios” tikėjimo pastangos.
Taip pat kartais blogis įrodinėja žmogui:
Kaip gali toks menkysta ir „žemės kirminas” prisiartinti prie pasaulio Karaliaus šventumo.
Kaip parašyta:
„Nepasiekiama kvailiui išmintis“ (Mišlei 25 – 7),
arba „Jei būsi teisus, ką tuo įrodysi Jam“ (Jobas 35 – 7).
Taip pat liūdesys sąlygoja „šventos dvasios” atstūmimą nuo savęs.


Ir atvirkščiai, jei žmogus dirba Kūrėjui su džiaugsmu, kaip parašyta:
„Dirbkite Kūrėjui su džiaugsmu“ (Tehilim 100 – 2),
džiaugsmas prideda didelį troškimą ir meilę susilieti su Kūrėju.
Dar parašyta, kad visos bėdos ištinka žmogų:
„Todėl, kad nedirbai Kūrėjui su džiaugsmu ir su geru noru širdyje“ (Dvarim 28 – 47).
Iš tikro, jei dvasinis darbas yra su liūdesiu, tai panašu į tarną, dirbantį savo ponui su nusiminusiu ir įniršusiu veidu.
Parašyta:
„Kūrėjo palaiminimas praturtins ir nepaliks vietos liūdesiui“ (Mišlei 10 – 22).
Liūdesys išplaukia iš „Sam” (blogio, mirties angelo) ir gyvatės „nešvarumų”, kuriuos jie perdavė Adamui ir Chavai (Ievai).
Kaip parašyta:
„Su liūdesiu valgysi... su liūdesiu gimdysi vaikus“ (Berešit 3 – 17,16).
Todėl Kūrėjas ir Jo Šchina pasitraukia iš ten, kur yra liūdesys.
Matome iš Jakovo, išrinktojo iš Tėvų: dvidešimt dvejus metus pasitraukė nuo jo Šchina ir „šventa dvasia”, kai jis išsiskyrė su Josefu.
Tačiau kai Jakovas gavo žinią, kad Josefas gyvas, atgijo Jakovo siela ir sugrįžo pas jį „šventa dvasia”.
Pasakė mūsų mokytojai:
„Šchina ir pranašystės dovana nebūna liūdesyje“ (Talmudas, Psachim).
Taip pat kiekvienas priedermės vykdymas ir malda turi būti su dideliu džiaugsmu.